Apie didingą Kauno uostamiesčio laikotarpį plaukiant laivu „Kaunas“ pasakojantis istorikas dr. Gediminas Kasparavičius negali atsižavėti, koks veiksmas anksčiau virdavo Nemune – čia buvo keli uostai, laivų statyklos, o krantus nuklodavo galybė laivų.Istorikas, knygos „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918-1990 metais“ autorius, mokslų daktaras Gediminas Kasparavičius pasiplaukiojimuose laivu „Kaunas” į valandą laiko bando sutalpinti galybę pasakojimų apie Nemune vykusią laivybą.Ilgamečiai kapitonai ilgisi laivų gausosDaugiau kaip 20 metų laivų kapitonais dirbantys Vitalijus Grabauskas ir Vytautas Nauckūnas šiuo metu stovi prie dešimtmečio laivo „Kaunas“ vairo. Jie mena, kad seniau Kauno upėse plaukiodavo galybė laivų, kartais net būdavo sunku upėje prasilenkti.Šiuo metu kapitonai plukdo keleivius po Nemuną, Nevėžį, Nerį. Darbas vyksta šiltuoju metų sezonu – trunka 6-7 mėnesius, maždaug iki spalio.Laivo „Kaunas“ kapitonai Vytautas Nauckūnas ir Vitalijus Grabauskas/ R. Tenio nuotr.„Prieš daugiau kaip 30 metų plaukiodavo keturios „Raketos“: viena Kauno mariose, kita atplaukdavo i6 Klaipėdos ir dvi buvo pačiame Kauno uoste. Dar plaukiodavo laivas „Zaria“, krantuose dirbo kranai, jie plukdydavo žvyrą, skaldą, kitus krovinius, gabendavo laivus į Aleksoto krovininį uostą – ten, kur dabar dygsta Nemunaičiai. Anksčiau ir su baržomis plaukiodavome. Kauno vandens keliuose virė intensyvus gyvenimas“, – pasakojo laivo kapitonas V. Nauckūnas.Jo kolega antrino, kad prieš kelias dešimtis metų Kaune plaukiodavo daugybė laivų, nepalyginsi su šia diena.„Krovininiuose laivuose gyvendavome ir po 20 parų, laikas neprailgdavo, susigyvenome su Nemunu, mintinai žinome visas seklumas“, – sakė kapitonas V. Grabauskas.Kaip keičiasi Nemunas? Pasak kapitonų, upėje laivų praplaukia vos vienas kitas. Nemuno ir Neries pakrantėse dygsta nemažai daugiabučių, Nemuno sala užstatyta visuomeniniais pastatais. Kad anksčiau Kaune buvo garsus laivybos uostas – belieka vis mažiau ženklų.Ekskursijos su laivu Nemune / R. Tenio nuotr.Primena apie Kauno uostamiesčio laikus„Kaunas įsikūręs dviejų didžiausių šalies upių santakoje, bet atrodo, kad jis jas pamiršo. Miestas nutolo nuo upių, jos nėra gausiai įveiklintos. Ekskursijose ant vandens primenu įspūdingą Kauno uostamiesčio istoriją, čia atplaukdavusius laivus, laivyboje dirbusius žmones, jų tradicijas, infrastruktūrą. Parodau ir vytinės modeliuką“, – su užsidegimu pasakojo istorikas G. Kasparavičius.Knygos „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918-1990 metais“ autorius dažnai pabrėžia, kad Kauno upėse galėtų vykti daugiau veiksmo.„Buvusio krovininio Aleksoto uosto teritorijoje statomi Nemunaičiai, ten dygsta gyvenamieji namai, komercinės paskirties pastatai. Įdomu, kaip jie išnaudos buvusią industrinę vietos charakteristiką, nes ten yra išlikusi senoji krantinė, vadinama „Larseno” špuntu, kuri primena miesto upeivystės istoriją, tiesa, jau sovietmečio laikų, kai buvo planų sujungti Juodąją ir Baltijos jūras. Kaunas tuomet būtų tapęs jūriniu juostu, čia būtų galėję atplaukti jūriniai nedideli laivai iš Klaipėdos, Chersono ir kitur. Kauno krantinė dėl to ir pastatyta aukšta, atkreipkite dėmesį į Nemuno salą – ten krantinė kaip jūrinio uosto, pritaikyta kylančiam vandens lygiui. Visgi, gerai, kad šio projekto neįvykdė, nes nemažai Lietuvos būtų apsemta”, – teigė istorikas G. Kasparavičius.Seniau žmonės laivuose ne tik dirbdavo, bet ir gyvendavo. Vokiečiai dar tarpukariu atplaukdavo iš Rytprūsių, jų vaikai lankydavo mokyklas, šeimos įsiliedavo į Kauno gyvenimą. Reisinių, baidokų, garlaivių savininkų vaikai dažnai irgi tapdavo upeiviais. Dukros sukurdavo šeimas su kito laivo savininko ar kapitono sūnumis.Ekskursijos plaukiant laivu / R. Tenio nuotr.Veikė laivų statykla, žiemos ir prekybos uostasEkskursija prasideda išplaukiant iš senojo uosto (šalia Vytauto Didžiojo bažnyčios), kur nuo Vytauto laikų virė gyvenimas: čia telkėsi pirkliai, buvo Vokės kvartalas, kuriame gyveno Dancigo pirklių kolonija, veikė muitinė, vykdavo derybos, kūrėsi pirmoji evangelikų bažnyčia.Istorikas pasakoja ir apie senąją laivybą, pristato Lietuvos upeivystės pasididžiavimą – vytinę, mat tokio tipo laivai buvo statomi kairiajame Nemuno krante.„Viena iš Aleksoto pavadinimo versijų – kad jis kilo nuo vokiško žodžio „Lastat“, reiškiančio laivų statyklą. Manoma, kad Aleksote per metus buvo pastatoma net keliolika laivų. XV-XVI a. tai buvo didžiausia Nemuno upyno laivų statykla”, – sakė G. Kasparavičius.Keleiviai ekskursijos metu atplaukia prie Nemuno salos, ten prisimena carinės Rusijos etapą, kai vartotas žodis „cimbruvka“ – akmenimis grįsta krantinė, pastatyta XIX a. viduryje. Ji buvo skirta iškrauti krovinius, kitas jos vaidmuo – sutvirtinti krantinę, kad Nemunas jos nenuplautų.Prie „Žalgirio” arenos prisimenamas tarpukariu Nemuno saloje veikęs Žiemos ir prekybos uostas. Nuo Pirmojo pasaulinio karo iki XX a. I pusės tai buvo antras pagal dydį ir reikšmingumą Lietuvos uostas po Klaipėdos.Tarpukariu saloje buvo baseinas, veikė daugiausia žmonių sutraukdavęs Karmelitų pliažas. Kaune per sezoną veikdavo 8-12 paplūdimių, o dabar beliko vos trys: Panemunėje, prie Kauno marių ir prie Lampėdžio ežero.Istorikas Gediminas Kasparavičius pasakoja apie Vytauto Didžiojo tiltą / R. Tenio nuotr.Vytauto Didžiojo tiltas buvo pakeliamasPlaukiant pro Vytauto Didžiojo tiltą prisimenama, kad anksčiau jis turėjo pakeliamąją dalį, tačiau per paskutinę rekonstrukciją 2005 metais įrenginiai buvo išimti. Pasak upeivių, šis tiltas buvo pakeliamas iki XX a. 7 deš. vidurio.„Kaunas neteko spektaklio. Per miesto dienas būtų galima tradiciją atkurti, rengti laivų paradus, meninius pasirodymus ant vandens. Šis reginys sutrauktų daugybę žmonių. Liepojoje yra pasukamas Oskaro Kalpako tiltas per Karostos kanalą. Reginys sutraukia daugybę žiūrovų, turistai smalsiai stebi procesą”, – sakė G. Kasparavičius ir pridūrė:„Kaunui tai būtų galimybė. Gal vietoj abejotinos išliekamosios vertės „Kauno akcentų“ paminklų verčiau investuoti į Vytauto Didžiojo tilto pakeliamosios dalies atkūrimą? Galėtų prisidėti ir verslo atstovai“, – idėja dalinosi istorikas.Daugėjant tiltų Kaune, istorikas dalinosi mintimis apie naujai statomą Kėdainių tiltą, kuris užstos panoramą žvelgiant iš Santakos.„Santaka visada buvo Kauno miesto veidas, vizitinė kortelė, amžininkai girdavo Santakos grožį. Naujas tiltas tarsi pastatomas prieš pat veidą, jis uždengs tokią unikalią vietą! Siekiama, kad tiltas sumažintų eismo krūvį, nuimtų ji nuo centro, senamiesčio, bet sunku pasakyti, ar taip iš tiesų įvyks. Ar tokia kaina, kuria atsisakoma Santakos grožio, tikrai išeis į naudą? Nuo tilto sklis nuolatinis automobilių triukšmas, vaikštant Santakos parke bus trikdomas poilsis. Prieš akis atsiras didžiulė kliūtis. Ta vieta stipriai pasikeis”, – teigė istorikas G. Kasparavičius.Ekskursijos Nemune / R. Tenio nuotr.Prisimena siaubingą 1946-ųjų potvynįPo Vytauto Didžiojo tilto keliautojai praplaukia senąją prieplauką, Kapitonų namą ir upeivių kvartalus, veikusius dar XX a. Tuomet kelionė tęsiasi link dabartinio Kauno žiemos uosto Raudondvario plente, kur buvo įkurta ir laivų remonto įmonė. Kairėje lieka Marvelės krovininė prieplauka. Kartą per savaitę iš jos į Klaipėdą baržos plukdo krovinius.„Manoma, kad ten, kur dabar veikia Žiemos uostas, anksčiau galėjo būti senoji Nemuno ir Neries santaka“, – pažymėjo istorikas G. Kasparavičius.Ekskursijos metu paminimas ir didžiausias Kauno potvynis, vykęs 1946 metais ir nusinešęs daugiau kaip šimto žmonių gyvybes. Kauno senamiestyje vanduo pasiekė net 8,57 m aukščio lygį.„Kai dar nebuvo hidroelektrinės, Kaune kas penkerius metu kildavo didesni potvyniai, žmonės su nerimu laukdavo pavasario. 1946 m. kovą kilo tragiškiausias potvynis. Kai grįžo okupacinė valdžia, vyko sovietinis teroras, siautėjo kriminaliniai veikėjai, NKVD struktūros, trūko maisto ir vandens – tuo metu smogė baisiausias Kauno potvynis. Amžininkai mini, kad prie potvynio galėjo prisidėti sovietų kariškiai, kurie bandydami išsaugoti tiltus nuo ledų, sprogdino ledus, kurie grūdosi ir galiausiai kilo potvynis“, – sakė istorikas G. Kasparavičius.Nemuno krantai / R. Tenio nuotr.Laivyba sunykoKodėl Nemune sunyko laivyba? Pasak istoriko, sovietmečiu laivyba prarado susisiekimo funkciją, išsiplėtojo sausumos keliai: geležinkelis, automobilių keliai. Sovietmečiu buvo aktyvi krovininė laivyba, net 90 proc. laivų gabendavo statybines mineralines medžiagas. Prisidėjo ir privatizacija, pvz., buvo privatizuotas Aleksoto krovininis uostas, daugeliu atvejų laivai buvo tiesiog supjaustyti.Tiesa, įvyko ir teigiamų pokyčių: buvo sutvarkytas Nemuno laivybos kelias nuo Kauno iki žemupio, ant vandens atsirado degalinės, buvo sukurta programėlė, padedanti laivavedžiams orientuotis Nemune. Upių kultūrą gaivina ir organizacija „Švęskime upę“.„Būtų nuostabu, jei upės Kaune atgimtų. Pats turiu laivavedžio teises, pavairuoju pramoginius laivus, yra tekę plaukti Kauno mariose, Nemune. Būtų smagu ir laivą turėti, tik, žinoma, tam reikėtų daugiau laiko, lėšų laivo išlaikymui. Kai namuose du maži vaikai – dabar dėmesys jiems“, – kalbėjo istorikas Gediminas Kasparavičius.Artimiausios ekskursijos plaukiant Nemunu vyks birželio 14 ir 20 dienomis.