Įstabios apimties rašytiniame Kovo 11-osios Akto signataro, itin šviesaus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (1988–1990) dalyvio Romualdo Ozolo (1939–2015) palikime greta filosofijos, poezijos ir prozos, kultūrologijos ir menotyros, politikos, publicistikos yra ir daugelį metų rašytas dienoraštis. „Prie Smetonos“ gimusio šešiolikmečio pastebėjimų apie kasdieną pasižymėjimas tęsėsi iki mirties. Dėl Ozolo mąstymo gelmės užrašai peržengė paprasto autobiografinio dokumento ribas, it nuo pat pradžių buvo dirbta amžinybei.Taip tūkstančių lapų ateities kartoms liko neįkainojamas pasakojimas apie gyvenimus, nesistengiant jų gražinti, antrosios sovietinės okupacijos dešimtmečiais bei pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais. Dienoraščiai kaip vientisas, monumentalus bylojimas laukia savo viešos valandos, nes kol kas tik fragmentai, kai kurie nedideli, tarp jų ir apie Kalantines, buvo parengti paties autoriaus ir publikuoti.„Nemunas“ dėkoja Jurgai Ozolaitei-Kručkienei už leidimą skelbti ištrauką iš Ozolo dienoraščių (jų kalba netaisyta) apie tris savaites po Romo Kalantos (1953–1972) susideginimo Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje 1972 m. gegužės 14 d.1972 m. gegužės 15 d., pirmadienisVėl visa savaitė pro šalį.Ir visa savaitė – nuolatinis istorijos jutimas, savo vietos joje aiškinimasis visokiausiais aspektais.Gal kad vyksta lemiami įvykiai Vietname, kurie, jei nepasibaigs trečiuoju pasauliniu, vis tiek bus epochiniai ne tik Azijos, bet ir pasaulio istorijai.Ir dar gal dėl to, kad man buvo labai rimtai pasiūlyta galvot apie partiją, ir aš pasvėriau visus argumentus už ir prieš. Taip, katedroj būčiau labai reikalingas – ir kaip biuro narys, ir kaip „Problemų“ redaktorius – bet aš juk galėjau jau būti ir „Kultūros barų“ redaktorius, o aš to pats atsisakiau, tai ar turėčiau dabar pakeist savo sprendimą? Čia net ir darbo poveikio sfera siauresnė… Noriu būti savo laiko sąžine. Man rodos, kad atėjo nesusitaikančiųjų metas, laikas tokiai veiklai, kuri neigia ne tik demagogiją, bet ir gerais norais grįstą susitaikymą, ir dėl to tenka būti nesusitaikančiu net su draugais.Galų gale – įstojimas būtų atsisakymas rašyti.O aš ne tik noriu, bet ir labai giliai abejoju savo sugebėjimais šioj srity.Ir vis tik jokio kito darbo netrokštu!Taigi – gal ir kitokio gyvenimo?Kai šeštadienį parvažiavau į Bazilionus – vėl tik istorijos jutimas, pokalbiai apie ją.Ir grįžęs dirbt negaliu, ir grįžęs vėl išlekiu čion, į Valkininkus, ir sėdėdamas autobuse vėl kontempliuoju visą pokario metą, ieškau priežasčių ir pasekmių, ieškau didžiosios savo teisybės.Man atrodo, kad imu jau ją jausti, ir visa ši savaitė vėl praeis apie ją galvojant, kai ką rašant, tikslinant, vėl klausiant save ir kitus.O šiaip gyvenimas atrodo niekuo neypatingas. Žalia pavasario kasdienybė. Tik gūžiuos žmonių, vis sunkiau būti kieno nors akyse – geriausiai jausčiausi nematomas. Ir tuo pat metu kalbuos (šiandien buvo posėdis), organizuoju poezijos vakarą Valkininkuos ir t.t.Svarbiausia – nieko negalėjau parašyti šią savaitę!1972 m. gegužės 18 d. Kauno valstybinio muzikinio teatro sode susirinkusieji pagerbti Romo Kalantos. Numeriais pažymėti, Lietuvos SSR prokuratūros ir KGB manymu, aktyviausi įvykių dalyviai. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.1972 m. gegužės 16 d., antradienisIr vėl nieko savo tiesioginiam darbui. Esu pasimetęs, suirzęs, pavargęs. Dar tos kalbos rūkant ir valgant, kad ir įdomios, bet varginančios ir niekur nevedančios. Negaliu taip būt be rezultatų, kai reikia didelio rezultato ir laikas eina, prie jo nė per žingsnį neartėjant.Nė užrašyt įdomesnių smulkmenų nebegaliu – ir nebespėju, ir sunku čia, ant visų akių, ir bendrabutin nebesinori eit: buvo medicininė komisija, „užlaužė“, žadėjo išmest, jei nesusitvarkysim.Kareivinės buity, karceris dvasioj, nuovargis kūne, jokių perspektyvų sieloj – tiesiog nežinia ir kur dingti.1972 m. gegužės 17 d., trečiadienisNe visai teisybė, kad mano buvimas toks jau beviltiškas ir nerezultatyvus – iš tos vakardienos beviltiškos nuotaikos ir vieno ar kito tikrovės impulso pamažu išniro antra „Mažųjų novelių“ dalis – „technologiniai tekstai“, kurių pirmą šiandien iki pietų ir parašiau. Šįryt dar išryškėjo su kraštotyros istorijėlėm susijusių, t.y. iš jų išsirutuliojančių tekstelių serija „Lygumoms“, kuri gali būti ir savarankiška „smulkiųjų prozos tekstų“ dalis: taip per porą dienų susiklostė nauja pirmojo novelių rinkinio struktūra, o tik turėdamas struktūrą aš galiu daryti jos detales. Taigi, iš visos tos nevilties šiemet išniro (jau kaip pradėti) ir „smulkieji“, ir „stambieji“ prozos „tekstai“, dabar tik dirbk ir renk spaudai!Ir disertacija lyg ir užsimezga: pavartęs Znanieckio „Mokslus apie kultūrą“, susižymėjau „šaltinius“, sumečiau planą ir pirmadienį bandysiu sėst prie pirmojo įžangos varianto, t.y. prie aiškinimosi, ką gi imtis skaityti.Tie visi globaliniai rūpesčiai visai iš dėmesio lauko išstūmė konkrečias dienų nuotaikas, įvykius, žmones.Bendra nuotaika ir savijauta tokia pat nuostabi kaip ir vakar, tačiau kažkas padaryta, kažkur žengtelta, tai nebe taip sunku. Apskritai. Bet būna momentų, kad nors pasikark. Ateina visokie, kaišioja nosis, kalbina – siųstum velniop, o geriausia – pabėgtum, tik nėra kur.– Ateisiu pažiūrėt, ką tu rašai, kuo ten užsiiminėji, – vakar sako Antanas. Norėjau paklaust, kieno bus įgaliotas, bet – tiek to.Šiandien Pakalniškis:– Noriu pasigėrėt tavo rašymo metodika. Dirbi kaip amžinybei.Visai susimėčiau, nežinia ką nušnekėjau, graužiuos.Arba susitinku Baliulį, rūkom, nerandam šnekos, bet būnam – nors pasiusk.O ryt, ko gero, jau reiks važiuot į Valkininkus.Įrašas „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“ Romo Kalantos užrašų knygelėje. 1972.Kauno IX forto muziejaus archyvo nuotrauka1972 m. gegužės 18 d., ketvirtadienisTokia maloni, šilta ir apniukusi diena – dirbtųsi. Lyg nujausdamas, kad ta ramybė bus sutrikdyta, pasimėgavau knygų pirkimu, eile prie kavos gastronome (jau mėnesį centre nėra vandens ir kitur kavos negausi – čia patys plovėjai kaitina vandenį), bibliotekoj vėl galvojau apie įžangą, patikslinau planą, bet apie 12 val. radau namie Baltrūną, jis pranešė, kad važiuoja ryt, tai nieko nebelaukdamas išlėkiau į miestą produktų, reikėjo kuo skubiau kastis į Valkininkus. Apsipirkęs, „Baruos“ Marceliutės išklausinėjau, kaip jie įsivaizduoja priėmimą, kartu su moterim papietavom ir išlėkiau.Tiesa, du momentėliai.Užvedžiau kalbą apie „Pasikalbėjimus“, Ela jiems pritaria, galvosiu ir tikslinsiu kartu. Savukynas reikalauja apžvalgų. Gal ir parašysiu. Dabar galvoju apie „Minties“ mokslo populiarizacijos dalykus, kuriu planus, ką reiktų leisti, verčiant ir organizuojant originalius dalykus.Labai įdomų pokalbį turėjau su Šidiškiu. Jis vėl parašęs naują straipsnį ir neranda kur spausdint. Sakau – gal imtų „Filosofijos darbai“. Tik kad rusiškas. O kodėl, sako, patogu – paimi ir pasiunti. Bet mums spausdinti rusams gal ir prabanga, sakau. Jis susimėtė, bet nepasidavė. Taip, sako, bet kai su manim nieks nenori kalbėtis, tai ir patriotizmas išgaruoja. Kur aš suradau suprantančių žmonių? Tik ne Lietuvoj.Paaiškinau, kad pilnai mokslinių leidinių mes negalim turėt, turim leist, kad ir visuomenei būtų suprantama… O visuomenė ir rusiškai nesupranta… – paironizavo. Ką tada bešnekėt – jam yra tik jis ir jo darbas, ir niekas daugiau nesvarbu. Gal jis ir gilus specialistas, bet kaip žmogus – trečia vieta, tipiškas naujųjų intelektualų-technologų atstovas. Ir jų daugės, ir problemas jie kels visai naujas.Taigi – išvažiavau.Čia pripirkom gėrimų, valandą pagrybavęs parnešiau porą rezginių bobausių (grybavimas buvo kažkokia pasaka: po lietaus kvepia žemė, pievos, ievos, sakinamos pušys, visokiausiais balseliais traukia paukščiai), vakare pasižmonėjau su Džiugu ir knygom.Kaip pavyks mūsų tas rytojaus susibuvimas? Atvažiuoja Baltrūnas, Marcelijus, Geda, kažkoks armėnas ar azerbaidžanietis ir Marcelienė. Senei nieks nepadeda, visi kas kuo užsiėmę, jos su Birute lakstė rankšluosčių, gėlių ir t.t.Norisi, kad jiems čia patiktų, šiaip ar taip. Bent jau kad neapsikiaulintumėm, pateisintumėm viltis, kurias į provincialus deda intelektualai.Romo Kalantos žūties paminėjimo šūkis ant automobilio Čikagoje. XX a. 8-asis dešimtmetis. Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvo nuotr.1972 m. gegužės 21 d., sekmadienisPoezijos popietė praėjo, visi jau seniai prie savo darbų, bet vargu ar kas nors iš dalyvavusių prisimins ją kaip malonią.Bet tegul bus iš eilės.Atvažiavo jie valandą pavėlavę, nes jau ten, Vilniuj, prasidėjo konfliktai: Baltrus norėjo vežtis savo mašininkę, „Barų“ moterys ją sugėdino, bet Marcelienė baisiai įsižeidė, vos perkalbėjo.Pats skaitymas praėjo neblogai. Baltrūno apsakymas tik gailestį kėlė. Marcelijaus eilės taip jau dvelkė gedizmu, kad net keista. Arzumanovas, azerbaidžanietis, paskaitė vieno savo tautiečio eilėraštį lietuviškai ir saviškai. Vaikams tas cirkas patiko. Geda paskaitė kelias dalis iš naujos knygelės vaikams.Mokytojų buvo mažai, bet apskritai atmosfera buvo šilta.Nuėjom papietauti. Parodžiau, kaip mes gyvenam, paskui susirinkom pas Birutę. Kai prie pokalbių bendrom temom kiek apšilom, išėjom prie Šalčios.Baltrus negėrė, nes rengėsi važiuot namo. Ten gi seniai tarėm liksią – tada prasidėjo. Košmaras gražiam peizaže, kuris užsibaigė tik rytą kambary visuotiniu pragaru.Košmaro pradžia buvo Sigito pasakyta žinia, kad pereitą pirmadienį Kaune susidegino studentas. Jau ten pradėjom politikuoti, o kai vakare grįžom ir ėmėm gerti iš peties, atsiskleidė visai netikėti Sigito talentai.Iš karto jis puolė senąją kartą, sukūrusią tokią atmosferą, kurioj žmonės turi gerti, kartis ir degintis ir apskritai degraduoti. Paskui jau nebesakė, kad tai Baltrūno neliečia. Priešingai – ėmė dergti jį, keiktis ir grasinti sušaudyt visus, kai ateisianti jų valdžia. Tai buvo taip netikėta ir kvaila, kad aš sėdėjau nežinodamas kaip elgtis. Paskui nebeištvėriau: tas jūsiškas absoliutus neigimas yra netikras, nes neigiat tom pačiom priemonėm, kokiom patys esat neigiami. Sigiui baisiai nepatiko, ir jis užsipuolė mane: esi sumaterialėjęs, ką tu esi padaręs, tai ko nepasikari ko nevažiuoji į tą savo Latviją ir t.t. Ginčą mėginau pervest į loginės argumentacijos plotmę, bet pasirodė, kad logikos kalba jam nesuvokiama. Rodės, kad jam iš tiesų svarbiausia yra prieštarauti ir keiktis, bet kokiom priemonėm stengiantis išsilaikyti pranašo vaidmeny. Apie tai jau buvau girdėjęs, bet nemaniau, kad reiškiasi tai šitaip brutaliai, taip azijatiškai, taip mechanistiškai. Dar labiau nustebino Marcelijaus marionetiškumas: šokinėja, kartodamas Sigio žodžius, dirbtinai, taip teatrališkai piktinas, egzaltuotai skeryčiojasi, kad Gražinos žodžiai apie Gedos įtaką jam pasitvirtino.Aš ir dabar nesuprantu – kam jiems tai? Tąsyk, naktį, šmėstelėjo mintis: o gal Sigitas – provokatorius?Tegul ir ne – kūrybai tokia pozicija irgi nepadeda: jų neapykanta uždaro juos į pasaulėlį, kurį kitu atveju galėtų padaryti pasauliu! Ko vertas toks teiginys: tauta? Kas ta tauta? Mėsa! Nebus tautos– man nuo to nė kiek ne blogiau! Kiek jau jų išnyko ir išnyks! Arba tai yra absoliutus aklumas, arba pro girto sąmonę prasiveržus tikroji informatoriaus ideologija!Tačiau mes atsistojom tąsyk ir pagerbėm to studento atminimą. Baltrūnas neprisidėjo: „Neduosiu progos įskųsti.“ Aš galvojau apie tokią galimybę, tačiau likau ištikimas sau: kol aš fiziškai nesunaikintas, darysiu taip, kaip man atrodo teisinga.Ta tezė, kaip gyvenimo kriterijus, ypač nepatiko Sigiui: tai esąs brutalus materializmas. Bet, atsikirtau, man rodos, jis geresnis nei tavo autoritarizmas, pasireiškiąs aklu tarnavimu idėjai, nesvarbu, kieno ji skelbiama: Plotino, Vijono, eilinio TSKP suvažiavimo ar dar kieno nors. Dvasingumas! klykavo Geda. Ko vertas dvasingumas, jei jis reiškia tą pačią šaudytojų filosofiją! Jūs, mielieji, tarnaujat netikroms vertybėms ir kuriat netikras. Aš geriau vaduosiuos savąja susideginimo filosofija, nes ji gali sukurt pasaulį, kokio visi norim. Kam ginčytis su kvailiais ir pačiam tokiu darytis? Geriau kurk, ką nori sukurti gražaus ir tikro: tegul loja šunes, karavanas turi pereiti dykumą.Prieš jų atvažiavimą aš dariau interviu pats su savim: ką tu, draugeli, esi nuveikęs? Nieko, bet aš stoviu ant didelių darbų slenksčio, prie savo surastų vertybių.Po tos nakties aš dar aiškiau matau: einu teisingu keliu, matau, ko niekas nemato, ir dabar lieka tik darbas – teigimas.To studento susideginimas atsakė ir į vieną asmenišką klausimą: į partiją aš nestosiu. Aš taip pat pasirenku absoliutų neigimą, bet ne aklą, bejėgišką, o sąmoningą, kūrybišką.Nieko nėra tikro: galbūt jau ryt būsiu sunaikintas, gal ryt poryt teks atsisakyti Džiugo, vienintelio dalyko žemėj, kurį tikrai myliu – galbūt, bet trauktis negaliu ne dėl to: mano neapykanta niekšybei yra stipresnė, gilesnė; tai ne jūsų šūkčiojimai, brangučiai.Gaila, bet geriau vėliau negu niekad, negu išvis nesuprasti.1972 m. gegužės 28 d., sekmadienisTaip, dabar jeigu galiu padaryt kokį naudingą darbą, tai tik užfiksuoti tos posukiliminės savaitės nuotaikas Vilniuj. Gaila, kad nerašiau kasdien, dabar jau nebepajėgsiu visko atkurti taip autentiškai, bet, viena, buvau taip paveiktas, kad negalėjau ir nenorėjau užsiiminėt fiksavimu – reikėjo klausytis, kalbėtis, jausti, pergalvoti, daryti išvadas – ir visi senieji darbai ir gyvenimo būdas atrodė nieko verti. Be to, negalėjai būt tikras, kad dar ko nors neatsitiks (taip pat ir Vilniuj), ar kad nebūsi sulaikytas, ar kad kas nors nepatikrins skaitykloj popierių, tad ir bijojau rašinėt. Dabar, Džiugui užmigus, galima pradėt, naktį gal baigsiu.Kaip pereitą šeštadienį užsienis, tepradėjo šnekėt, taip šį šeštadienį jau nutilo: visų dėmesys užimtas Maskvos derybom, sutartim dėl branduolinių ginklų, Vokietijos sutarčių ratifikavimu ir t. t. Kitu atveju ir dabar dar būtų šnekama, komentuojama, o šiandien – tyla. Nepatogų laiką vyrai pasirinko, nepatogų, nors kai kas man ir prieštarauja.Betgi, antra vertus, ne pasauliui šis žygis buvo skirtas, o Lietuvai, ir jai „Kauno įvykiai“, kaip dabar juos vadina, turės neblėstančią reikšmę, nepriklausomai nuo to, šnekės apie juos užsienis ar ne.Lietuviškoji Vašingtono laida tik dar labiau susikompromitavo, dar kartą įrodė, kad sėdi, kaip ir mes, savo „globėjų“ vežime, ir kad ne jie, o pati Lietuva yra savo likimo lėmėja. Tylėjo, kaip vandens žioptelėję, tenkinosi atskirų faktelių paminėjimu, ir jei kas davė objektyvesnę informaciją, tai Londonas ir Paryžius. Nusispjaut mums į visas jų sušiktas spekuliacijas – jeigu galėsim kuo remtis ateity, tai tik Kinija. Amerikonai džiūgauja, kad šis dešimtmetis turėtų būt taikaus vystymosi dešimtmečiu. Faktas svarbus: mums tai reiškia rafinuoto smaugimo dešimtmetį ir būtent per jį turim pasirengti lemiamiems įvykiams.Kauno demonstracijos parodė, kad skubėti reikia kur kas labiau, negu aš apie tai galvojau.Taigi.O tuo tarpu pamėginsiu rekonstruot praėjusią savaitę.Pirmadienį iš Valkininkų lėkiau su kažkokiu pakeleivingu autobusėliu, vežusiu porą kaimo aktyvisčių į komjaunimo C[entro] K[omitetą]. Ko – nežinau, tik paskui mačiau jas iš ten išeinant. Šoferis ėmė visus, kas norėjo, mergšės rinko kapeikas.Kambary – lyg nieko nebūt įvykę. Skubėjau į biblioteką – Jonas turėjo atnešt straipsnį apie lietuvių mitologiją. Augis neiškentė, paklausė, ar žinau. Tada Antanas su dideliu išmanymu paaiškino, kad keli šimtai suimti, buvo mėginimų padegt filharmoniją, saugumą, kavinę, kaip apvertė milicijos pulkininką, kaip tas kabarojosi ir bėgo. Žodžiu – viską pateikt kaip įdomų nuotykį. (Toji tendencija ryškėjo savaitės bėgy neoficialiuose „ištikimųjų“ pokalbiuose, o oficialiuose formavosi „chuliganizmo“ versija.) Reikalavę jie ir ilgų plaukų nešiojimo laisvės, ir šiaip jau laisvės. Nudaviau skubąs – pašnekėsim vakare.Panašiai šnekėjo ir bibliotekos rūbininkas: jam milicininkas sakęs, kad gal gauja įsakius susidegint, o juk yra, kad įsako duot žmogų, žiūri, ar tinkamas į sėbrus. Bet tas jo aiškinimas buvo žvalgymasis, ką pasakysiu aš. Aš nieko nesakiau, tai vėliau jis išsitarė: mat, ilgaplaukiai! patriotai! – himną sugiedojo, už Lietuvą! Sakė, aiškiai pritardamas.Visai nesuprantu, ar čia dangstymasis, ar tikras vertinimas yra tokių kaip bibliotekos direktoriaus pavaduotojo pareiškimas:– Dabar jiems duos ir laisvės, ir duonos, nebežino ką daryt!– Taip taip, geria, rūko jau šeštoj septintoj klasėj. Mano brolio sūnus… – pritarinėja Živilės teta.Velniai žino, ar čia slapukavimas, ar nuoširdus kalbėjimas. Gerai, sakė Kudaba, kad mūsų visuomenė dabar yra tokia imli, kad prigis bet kokia idėja, ir gaila, kaip naiviai šneka žmonės – net iki to prieita, kad Kalanta protestavęs prieš Niksono atvykimą!Jonas sutartu laiku straipsnio neatnešė, bet, grįždamas iš poliklinikos, sutikau jį, jau iš redakcijos žingsniuojantį bibliotekon versti savo straipsnio. Pasakiau einąs ieškot Fedosejevo knygos „Marksizmas XX amžiuje“.– Dar tau nenusibodo?– Dar paskaitysiu.O pietaujant pirmąkart po tų įvykių pasišnekėjau su savu žmogum.– Nu, tai kaip? – nusijuokė leidžiantis laiptais.– Nebegėda gyvent.– Užsienis perdavinėja: Vietnamas, Belfastas, Kaunas, Kaunas, Belfastas, Vietnamas.– Kaunas yra reikšmingiau ir už Belfastą, ir už Vietnamą. Su Kaunu viskas tik prasideda Maskvos karalystėj.Jonas viską įdėmiai klausė, buvo ten nuvažiavęs sekmadienį. Jau ramu, Laisvė, tiesa, pilna žmonių, bet visi ramūs, bent išorėj. Masės draugovininkų ir persirengusių saugumiečių. Sulaikinėja ilgaplaukius, atiminėja gėles, kad nepadėtų sodely.O pačio įvykio reikšmės kol kas neįmanoma numatyt. Aišku, kad nuėjo velniop visas dvidešimt penkių metų darbas: juk sukilo ne kas kitas, o jaunimas!Vėliau, jau einant namo, tą faktą jis apibendrino taip:– Klausiausi laidos apie Garodi. Jis išvažinėjo po pasaulį, susitikinėjo su jaunimu ir padarė išvadą, kad tikroji revoliucinė jėga šiandien yra jaunimas. Kodėl? Todėl, kad visur aplink melas, sumaterialėjimas.Jaunimas nenori priimt to sumaterialėjusio gyvenimo normų, o to gyvenimo prasmė slepiama, humanitarinius mokslus paverčiant melu arba išvis atsisakant spręsti prasmės problemas.Semaška bijojo, kad prieštarausiu Fedosejevo straipsnio spausdinimui „Universitete“, todėl graudeno, kad neduodu medžiagų, rašo aspirantai, o ne autoritetai. Sudirbau į dulkes Plečkaitį, bet pasakiau, kad šią savaitę duos straipsnius ir autoritetai.– Ryšium su Kaunu, – pagaliau prisipažino, – padarysim pertrauką, paleisim Fedosejevą.Rudenį aš jį atmečiau, dabar reikia sutikt su faktu, kad jis vis dėl to bus išspausdintas.Kiūtinau per miestą kaip sapne, su pasitenkinimu neatsiliepiau į vieno ruskio kreipimąsi gal ką parodyt ar paklaust, užtat sutikau Aputį:– Ko eini toks nepatenkintas, dar suims.– Atsibodo.– Ir Valkininkuos triukšmavot, – šaipėsi toliau. Paskui prisipažino: tokio Sigito jis dar nežinojęs, nors daug jo prakalbų klausęs. Apskritai – gerai, reikia pradėt aiškinti ir tokius dalykus, vienybės būt nebegali.– Ne, Kaunas davė naujų vertybių. Viskas nuo šiol bus matuojama kitais kriterijais.Nupirko man „Vakarines“, kur buvo perspausdinta „Kauno tiesos“ medžiaga su Kalantos tėvų laišku – prie „Vakarinių“ niekad tokios eilės nebūdavę, pasakė, paskui pašnekėjom apie neviltį ir kad viskas yra kur kas paprasčiau, negu mes mėginam įsivaizduoti.Tada užėjau į „Barus“.Senį radau besirengiantį į parodą. Tęsinys – birželio mėnesio numeryje.Parengė Nomeda Repšytė Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 6).Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.