Gegužę paskelbtas „Reporteriai be sienų“ žiniasklaidos laisvės indeksas rodo, jog kone visoje Europoje žiniasklaidos laisvės būklė prastėja, ne išimtis ir Lietuva. „Reporteriai be sienų“ atstovas Pavolas Szalai sako, jog Lietuvoje susiduriama su ypač sudėtinga prieiga prie informacijos – dažnai informacija išvis neteikiama, sunkų laikmetį išgyvena regioninė žiniasklaida. Kritiškai jis vertina ir planuojamus visuomeninio transliuotojo auditus. Žiniasklaidos laisvę siekianti ginti tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ (angl. Reporters Without Borders, sutrumpintai RSF) kasmet skelbia žiniasklaidos laisvės indeksą – ši kasmetinė tradicija pradėta dar 2002 m.Bendras indeksas sudaromas pagal penkis kriterijus: politinę, teisinę, ekonominę ir sociokultūrinę aplinką, bei saugumą – visiems kriterijams suteikiamas lygiavertis „svoris“ vertinime.Šie kriterijai vertinami pagal atliktą kokybinę apklausą (žurnalistų, ekspertų nuomones), bei pasinaudojant kiekybiniais duomenimis (kiek žurnalistų įkalinta, nužudyta ir t.t).Žiniasklaidos laisvės indekse Lietuva geriausią rezultatą pasiekė 2023 metais – tuomet užėmė rekordiškai aukštą septintą vietą. 2024 metais Lietuva nukrito iki tryliktos vietos, o šiemet dar viena vieta žemiau – iki keturioliktos.„Nepaisant teisinės sistemos trūkumų, finansinių problemų ir įtampos su vyriausybe, žurnalistai dirba gana palankioje aplinkoje. Smurtiniai žodiniai išpuoliai prieš žiniasklaidą COVID-19 pandemijos metu buvo šokas“, – apie Lietuvos žiniasklaidos laisvės padėtį rašoma RSF internetiniame puslapyje.Kaip vieną esminių problemų Lietuvoje RSF pabrėžia regioninės žiniasklaidos fiannsavimo bėdas, taip pat vis svarstomą visuomeninio transliuotojo LRT auditą. RSF ne kartą kritikos turėjo ir informacijos teikimo apribojimams, kurie dažnai grindžiami Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu (BDAR).„Regioninę žurnalistiką stabdo sistemingas finansavimo trūkumas, tačiau neseniai buvo atnaujintas regioninės žiniasklaidos finansavimo modelis. Naujai įkurtas Medijų rėmimo fondas žada daugiausia dėmesio skirti nepriklausomai ir kultūrinei žurnalistikai. Tačiau išlikti rinkoje vis dar labai sunku, ypač mažoms žiniasklaidos priemonėms“, – teigia RSF.Fiksuotos dar neregėtos žemumos2025 m. pirmąsias dvi vietas indekse užima Norvegija ir Estija, po jų rikiuojasi Nyderlandai, Švedija, Suomija ir Danija.Lietuvos kaimynės – Latvija ir Lenkija rikiuojasi iškart po Lietuvos, užima atitinkamai 15 ir 16 vietas.Labiausiai žiniasklaidos laisvė apribota Afganistane, Irane, Sirijoje, Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, o paskutinę vietą vėl užima Eritrėja. Šios šalys reitingo apačioje atsiduria ne pirmą kartą.RSF pastebi, jog ekonominis rodiklis dabar yra precedento neturinčioje, kritinėje žemumoje, nes jo mažėjimas tęsėsi 2025 m.Todėl pasaulinė spaudos laisvės padėtis pirmą kartą indekso istorijoje priskiriama „sudėtingos situacijos“ kategorijai.Pastebėtina, jog visų RSF vertinamų šalių balų vidurkis nukrito žemiau 55 balų ir pateko į „sunkios padėties“ kategoriją. Daugiau nei pusės šalių bendras indekso balas sumažėjo, o situacija pagerėjo vos keliose valstybėse.42 šalyse žiniasklaidos laisvės padėtis priskiriama prie labai rimtos. Šiose zonose spaudos laisvė visiškai neegzistuoja, o užsiimti žurnalistine veikla yra ypač pavojinga.Apie Žiniasklaidos laisvės indeksą, iššūkius žiniasklaidos laisvei, bei tiek Europai, tiek Lietuvai būdingus iššūkius, portalui „Kas vyksta Kaune“ plačiau papasakojo „Reporteriai be sienų“ Europos Sąjungos ir Balkanų šalių skyriaus vadovas P. Szalai.P. Szalai (RSF/Manon Levet nuotr.)Šiemet gegužę paskelbtame žiniasklaidos laisvės indekse pastebėtos istorinės žemumos, o spaudos laisvės būklė pirmą kartą įvertinta kaip „sudėtinga“. Pirmiausia, gal galite įvardyti, kokios šiuo metu yra didžiausios grėsmės žiniasklaidos laisvei Europoje ir Balkanų regione? Kas pastaraisiais metais taip pasikeitė, kad padėtis įvardijama kaip sudėtinga?Europa vis dar išlieka saugiausiu regionu žurnalistams. Visgi Europoje žodžio laisvės būklė prastėja ir tai yra ilgalaikė tendencija. Didėja atotrūkis tarp Europos ir likusio pasaulio spaudos laisvės srityje – tai tereiškia, kad spaudos laisvės padėtis Europoje blogėja lėčiau nei likusiose pasaulio dalyse.Tai galima sieti su praėjusiais metais Europos Sąjungos priimtu Europos žiniasklaidos laisvės įstatymu.Manome, kad ekonominio pobūdžio grėsmės šiais laikais yra vienos svarbiausių – jos pasireiškia įvairiomis formomis. Tai gali būti ir Vyriausybių spaudimas visuomeniniams transliuotojams dėl jiems skiriamo finansavimo, kaip nutiko ir LRT atveju Lietuvoje.(Ekonominio pobūdžio, aut.) grėsme gali tapti spaudimas regioninėje žiniasklaidoje, kuomet savivaldybių valdžios institucijos neskirsto subsidijų ar reklamos žiniasklaidai skaidriai ir sąžiningai, vadovaujantis objektyviais kriterijais.Kalbant apie reklamą, žinoma, ekonominį spaudimą gali daryti ir privačių žiniasklaidos priemonių reklamos pirkėjai.Spaudos laisvė nėra įmanoma be ekonominės nepriklausomybės. Šios grėsmės Europoje yra labai akivaizdžios ne tik iš vidaus, iš Europos Vyriausybių ar valdžios institucijų, bet ir iš išorės.Donaldo Trumpo administracija nusprendė sumažinti Prahoje įsikūrusio Europos radijo finansavimą, kuris atlieka labai svarbų vaidmenį teikiant patikimą informaciją piliečiams Europoje ir už jos ribų.Tą patį galima pasakyti apie „Amerikos balso“ (angl. „Voice of America“) biudžeto mažinimą – šis sprendimas iš esmės sunaikins „Amerikos balsą“.Taip pat paminėčiau USAID biudžeto mažinimą, kuriuo pasinaudojo daugelis tiriamosios žiniasklaidos priemonių, finansuojančių viešojo intereso žurnalistiką Europoje.Pakalbėkime plačiau apie ekonomines grėsmes. Ar tik šiemet būtent ekonominės priežastys tapo pagrindinė grėsme, ar tokios tendencijos buvo matomos ir ankstesniais metais? Gal anksčiau daugiau buvo kalbama apie fizines grėsmes žurnalistams? (Žiniasklaidos laisvės, aut.) Indeksas yra pagrįstas penkiais kriterijais, jame atsižvelgiama į penkis veiksnius. Žurnalistų saugumas yra vienas iš jų.Žinoma, tai kelia didelį susirūpinimą. Vos prieš kelias dienas Saudo Arabijos žurnalistui teismo sprendimu buvo įvykdyta mirties bausmė – tai itin retas ir nerimą keliantis atvejis.Nors pastaruoju metu ES nebuvo nė vieno žurnalisto nužudymo atvejo, kai kurios praeities (žmogžudysčių, aut. past.) bylos nebuvo išnagrinėtos – kalbu apie žmogžudystes, įvykdytas 2017. 2019, 2021 metais.Grasinimai žurnalistams ar areštai vykdomi ir Europoje. Šios grėsmės yra labai akivaizdžios, o ekonominis spaudimas, palyginti, yra daug sudėtingesnis. Tai palyginti suktas būdas, naudojamas norint priversti žurnalistus užsiimti savicenzūra.Anksčiau paminėjote ekonomines grėsmes, kylančias regioninei žiniasklaidai. Lietuvoje regioninė žiniasklaida yra gana priklausoma nuo savivaldybių finansavimo, o toks mechanizmas kuria pakankamai nemalonią situaciją, kuomet labiau kritiški žiniasklaidos kanalai lieka be finansavimo, bandoma juos iškeldinti, jie patenka tarsi į „juodą sąrašą“. Ar panašios tendencijos matomos ir kitose Europos šalyse?Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad vietinė žiniasklaida atlieka labai svarbų vaidmenį, kurio negali atlikti nacionalinė žiniasklaida.Vietinė žiniasklaida dažnai nušviečia klausimus, kurie yra artimi piliečiams. Regioninė žiniasklaida taip pat gali didžiuotis dideliu visuomenės pasitikėjimu, arba bent jau aukštesniu pasitikėjimo lygiu, nei nacionalinė žiniasklaida. Ir reikia pasakyti, kad šiuo metu gyvename laikais, kai apskritai trūksta pasitikėjimo žiniasklaida.Todėl regioninė žiniasklaida šiandien turi ir milžiniškas galimybes, tačiau ir ne mažesnę atsakomybę.Taigi, jūs teisingai sakote, kad bendras kontekstas nėra palankus žiniasklaidos tvarumui ir laisvei, ir manau, kad tvarumo požiūriu vietos žiniasklaidai gresia dar didesnės grėsmės, nei nacionalinei žiniasklaidai.Paprastai regioninė žiniasklaida veikia labai mažoje rinkoje. Ir ji negali pasinaudoti savo verslo plėtra, kaip nacionalinė žiniasklaida, kuri gali remtis prenumeratos modeliais. Arba kaip visuomeninė žiniasklaida, kuri paprastai remiasi reguliariomis pajamomis iš valdžios institucijų.Mes turime nemažai atvejų, kai vietos politikai atsisako atsakyti į klausimus, duoti interviu vietos žiniasklaidai – net Prancūzijoje, Vakarų Europos šalyje.Ir Lietuva RSF indekse užima aukštesnę vietą nei Prancūzija. Egzistuoja plačiai paplitusi grėsmė piliečių teisei gauti informaciją, vietos lygmeniu.Manau, kad tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuva nepatenka tarp geriausiai įvertintų pasaulio šalių, kodėl nepriklauso žaliajai zonai.Daugumoje žaliojoje zonoje esančių šalių taip nebūna – politikai atsako į žiniasklaidos klausimus.Asociatyvi / R. Tenio nuotr.Kalbėjote apie fizinį žurnalistų saugumą. O kaip dėl skaitmeninių grėsmių? Ar skaitmeninės grėsmės, tokios kaip DDoS atakos ar internetinis priekabiavimas, dabar yra dažnesnės nei fizinės grėsmės?Jei reikėtų pasirinkti vieną grėsmę žurnalistams, kaip individualiems asmenims, tai būtų skaitmeninės grėsmės.Įtraukčiau ir skaitmeninį stebėjimą – kalbu apie neteisėtą Vyriausybių naudojamą šnipinėjimo programinę įrangą, skirtą šnipinėti žurnalistus ir jų šaltinius. Per pastaruosius kelerius metus turėjome keletą tokių atvejų – Graikijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje.Žinome, kad Baltijos šalių Vyriausybės turi ir naudoja šnipinėjimo programas, bet tiksliai nežinome, kaip. Šiuo metu neturime jokių patvirtintų atvejų, kai Baltijos šalių vyriausybės būtų naudojusios šnipinėjimo programas prieš žurnalistus. Turime įtarimų, bet neturime įrodymų. Šnipinėjimo klausimas tiesiogiai liečia tremtyje gyvenančius Rusijos žurnalistus.DDoS atakos vyksta reguliariai, tačiau paprastai labai sunku atsekti kaltininką.Taip pat sunku įvertinti, ar tai susiję su žurnalistų darbu, nors praeityje buvo tokių atvejų Vengrijoje. Buvo ir skaitmeninių grasinimų, tikriausiai kilusių iš Rusijos, ar su Rusija susijusių veikėjų, adresuotų Čekijos žurnalistams.Kalbant apie internetinį priekabiavimą, tai kelia didelį nerimą ir net Europoje dėl didelio spaudimo ir atsižvelgiant į tai, kaip sunku žurnalistams buvo atlaikyti šį spaudimą, žiniasklaidos priemonės buvo uždarytos.Nepaisant to, tai labai plačiai paplitusi priemonė, dažnai naudojama psichologiškai naikinti žurnalistus. Deja, nedaug ką galime padaryti, kad sankcionuotume šias grėsmes ar jų autorius, nes skaitmeninės platformos dažnai atsisako bendradarbiauti su policija ir teisėsauga apskritai.Beje, bendradarbiavimas su policija tėra paskutinis etapas. Prieš tai mums reikia apmokytų policijos pareigūnų, kurie rimtai vertintų šias grėsmes, jas tirtų ir pan. – tai užtikrinti irgi yra iššūkis. Be to, mums reikia žurnalistų, kurie norėtų teikti skundus, ir įstatymo, leidžiančio patraukti atsakomybėn nusikaltėlius, o tai taip pat ne visada pavyksta.Bendrai vertinant, tai (skaitmeninės grėsmės, aut.) yra didžiulė ir sudėtinga problema visame pasaulyje.RSF stengiasi teikti psichologinę paramą žurnalistams, skatinti juos teikti skundus, finansuoti advokatų honorarus. Tačiau mes negalime daug ką padaryti, kad persekiotume nusikaltėlius.Neseniai Lietuvoje nuskambėjo atvejis, kai pakankamai žinomas tiriamosios žurnalistikos atstovas („Delfi“ žurnalistas Tomas Janonis, aut.) buvo užpultas SLAPP ieškiniais. Ar Jūsų požiūriu, SLAPP ieškiniai gali būti efektyvi priemonė, siekiant nutildyti žurnalistus?SLAPP ieškiniai yra modernus, savotiškas „baltųjų apykaklių“ instrumentas žurnalistams pulti. Taigi, tai daroma dėvint pirštines – nenaudojant smurto, pasitelkiant teisininkus ir t.t.Tačiau tai nereiškia, kad tai yra švarus procesas. Sakyčiau, kad šis fasadas slepia labai pavojingą tiesos slopinimo instrumentą.SLAPP ieškiniai rodo platesnes bėdas – tai tik dar vienas instrumentas arsenale, kuriuo naudojasi žmonės, norintys pulti žurnalistus.Trumpai paaiškinsiu – SLAPP atveju yra pateikiamas ieškinys, tačiau neturint tikslo ieškinį laimėti. Tikimasi, jog vos pateikus ieškinį, žurnalistas pašalins informaciją, nenorėdamas patirti bylinėjimosi išlaidų ir kitų pasekmių.Kiekvienas gali teisėtai gintis nuo šmeižto ar įžeidimo, ši teisė turi egzistuoti. Tačiau SLAPP yra priekabiavimo forma, šios teisėtos teisės pavertimas ginklu.Ar SLAPP ieškiniai tampa vis dažnesni? Atrodo, kad iki prieš kelerius metus šis terminas apskritai nebuvo žinomas.Taip, bet nuo 2022 m. Lietuvoje galioja įstatymas, skirtas apsaugoti žurnalistus nuo SLAPP ieškinių.Mes neturime statistikos, bet manome, kad viena iš ES valstybių narių pareigų yra rinkti tokią statistiką. Tokią pareigą pagrindžia ir 2022 m. Europos Komisijos rekomendacija. Taip pat yra labai gerų Europos Tarybos rekomendacijų. Tačiau jos visos nėra privalomos. Taigi manau, kad SLAPP ieškiniai yra grėsmė žurnalistams, bet tikrai sunku įvertinti jos mastą.Ir dar kartą noriu pabrėžti, kad ne kiekvienas skundas dėl šmeižto yra SLAPP ieškinys.Tarp Lietuvos žurnalistų griežtas Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) taikymas gana dažnai kritikuojamas kaip kliūtis žurnalistikai. Susiduriame su atvejais, kuomet BDAR dengiamasi tam, kad kritikos išvengtų net ir tokie vieši asmenys, kaip politikai. Ar šie BDAR reglamentavimas laikomas kliūtimi ir kitose Europos šalyse?Viešosios informacijos prieinamumo stoka yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuva ir Latvija nėra tarp geriausiai indekse įvertintų šalių.Sakyčiau, kad BDAR ir nacionalinio saugumo argumentai dažnai naudojami kaip pretekstas uždrausti žurnalistams gauti prieigą prie viešosios informacijos. Esame ne kartą siūlę pakeitimus.Portalo „Kas vyksta Kaune“ pastaba – RSF rekomendacijas Baltijos šalims dėl BDAR taikymo paskutinį kartą pateikė dar 2023 m. Tuomet RSF siūlė gausybę pakeitimų. Tarp jų – pasiūlymai atnaujinti žurnalisto profesijos apibrėžimą, supraprastinti skundų teikimo sistemą, kuomet atsisakoma pateikti informaciją, standartizuoti prieigos prie informacijos taisykles ir t.t. Su siūlomais pakeitimais plačiau susipažinti galima čiaAr galite pateikti pavyzdžių, kurios šalys juda teigiama, ar neigiama kryptimi? Ar yra įprastų Vyriausybių naudojamų taktikų, skirtų pakenkti spaudos laisvei (teisinių, ekonominių, skaitmeninių ir t.t)?Pagal mūsų indeksą Graikija užima paskutinę vietą ES – galbūt tai gali nustebinti.Tačiau jei priminčiau, kad Graikijoje kilo didžiulis šnipinėjimo skandalas, susijęs su žurnalistais, kad 2021 m. buvo nužudytas žurnalistas, tai skambėtų mažiau stebinančiai.Vengrija indekse užima žemą vietą, nes premjeras Viktoras Orbanas sukūrė anti-laisvės modelį ir vos prieš kelias dienas užsipuolė RSF dėl mūsų darbo.Sakyčiau, kad viena iš šalių, kuri krenta, yra Slovakija, dėl ministro pirmininko Roberto Fico veiksmų. R. Fico yra prorusiškas politikas ir kelia grėsmę viešosios žiniasklaidos nepriklausomybei.Labai dažna taktika yra bandyti riboti visuomeninį transliuotoją, kas jau nutiko Vengrijoje ir anksčiau Lenkijoje. Lenkijos pavyzdys rodo, kaip sunku atkurti žiniasklaidos nepriklausomybę. Šis procesas ir dabar vyksta Slovakijoje, nors grėsmių yra ir Prancūzijoje.Vienas priešingas pavyzdys yra Čekijos Respublika, kuri mūsų indekse pakilo – galbūt vienintelė, kuri padidino licencijos mokestį ir sustiprino viešosios žiniasklaidos finansinį nepriklausomumą, užtikrinant tvaresnį finansavimąBe visuomeninės žiniasklaidos finansavimo mažinimo, dar viena didelė grėsmė yra šnipinėjimas. Trečia, sakyčiau, yra nusikaltimai prieš žurnalistus (įskaitant žmogžudystes), kurie nėra nuodugniai tiriami. Jie gali būti tiriami, bet teisingumas nevykdomas. Tai matome Slovakijoje, Graikijoje.Kita vertus, Nyderlanduose, kurie indekse užima labai aukštą vietą, žurnalistas buvo nužudytas. Tačiau teisingumo procesas vykdomas labai greitai, o kai kurie už šį nusikaltimą atsakingi asmenys jau nuteisti.Ne kartą kaip grėsmę įvardijote Rusiją. Ar grėsme Europos žurnalistams gali būti laikoma Donaldo Trump‘o administracijai, ar visgi per anksti taip teigti?Dabar matome, kad anksčiau Europoje turėjome vieną didelę išorinę grėsmę teisei į informaciją – Rusijos propagandą. Šiandien turime kitą didelę išorinę grėsmę – Trumpo administraciją. Jau anksčiau minėjau biudžeto mažinimą ir bandymą sunaikinti Europos radiją ir Amerikos balsą.Tačiau USAID finansavo puikią tiriamąją žurnalistiką rytinėje ir pietrytinėje Europos dalyje – Kipre, taip pat ir Vidurio Europoje, pavyzdžiui Čekijoje.Šis sprendimas nutraukti finansavimą buvo labai staigus ir nepagrįstas, todėl sukėlė didžiulių finansinių sunkumų žiniasklaidai Balkanuose, jau nekalbant apie Ukrainą.Ukrainoje didžioji dalis žiniasklaidos priklauso nuo išorės pagalbos, įskaitant USAID. Ukrainoje tai iš tiesų buvo egzistencinė grėsmė – šalyje, kuri kariauja didvyriškame kare prieš Rusiją. Mums tikrai reikia, kad žiniasklaida praneštų apie šią egzistencinę kovą.Taip pat mums reikia, kad žiniasklaida praneštų, kaip Ukrainos valdžia panaudoja paramą iš užsienio. Nepriklausoma žiniasklaida reikalinga ir tam, kad ji ištirtų korupciją Ukrainoje.Sakyčiau, kad Trumpo administracijos sprendimas atitinka Vladimiro Putino interesus, o ne Europos valstybių narių interesus.Taip pat norėčiau paminėti, kad Trumpas turi pasekėjų, kurie bando jį mėgdžioti, įskaitant ir Lietuvą. Taigi, turime tokių mėgdžiotojų Slovakijoje, Čekijoje ir kitur, kurie bando naudoti panašią retoriką kaip žiniasklaida.Tai turėtų būti raginimas ES imtis veiksmų ir padėti žiniasklaidai ten, kur ji praranda pozicijas.Donaldas Trumpas / Wikipedia, G. Skidmore nuotr.Anksčiau minėjote pavojus, susijusius su visuomeninių žiniasklaidos priemonių finansavimu. Dabartinėje valdančiojoje koalicijoje dirbanti partija „Nemuno aušra“ į rinkimus su šūkiu atlikti auditą. Ką manote apie siūlomus atlikti auditus?Šis LRT tarybos sprendimas atlikti politinį auditą yra pavojingas žiniasklaidai ir gali sukelti žurnalistų savicenzūrą.Kitas problemiškas sprendimas buvo Seimo prašymas Valstybės kontrolei atlikti auditą.Tai iš tikrųjų kvestionuoja patį LRT valdymo ir finansavimo modelį, ir tai gali būti pastangų pašalinti LRT vadovybę pradžia. Jei taip būtų, tai visiškai prieštarautų Europos žiniasklaidos laisvės įstatymui, kuris gana konkrečiai apibrėžia, kaip turi būti saugomas viešosios žiniasklaidos nepriklausomumas.Nepaisant to, žinoma, piliečiai turi teisę reikalauti, kad visuomeninis transliuotojas būtų atskaitingas, nes jis gauna valstybės finansavimą.Visa tai gerai – problema kyla tada, kai šis teisėtas interesas naudojamas ginklu siekiant daryti spaudimą visuomeniniam transliuotojui. Nemanau, kad politinis auditas padės užtikrinti žiniasklaidos nepriklausomumą.Paminėjote daug skirtingų problemų, su kuriomis susiduria žiniasklaida. Tačiau ką žurnalistai ir pilietinė visuomenė gali padaryti, kad apsaugotų savo interesus? Taip pat buvote užsiminęs apie ES Žiniasklaidos laisvės įstatymą – ar manote, kad jo turinys yra pakankamas?Tai bendra atsakomybė. Norėčiau jums priminti, kad mūsų indeksas nėra Vyriausybių indeksas – tai šalių indeksas.Kalbant apie Žiniasklaidos laisvės įstatymą (EMFA), jis teoriškai yra gana geras. Tačiau mums reikia, kad komisija į jį įkvėptų gyvybės, kad pritaikytų praktiškai.Tačiau EMFA taip pat yra straipsnis apie privačių naujienų redakcijų nepriklausomumą. Jame yra priemonių, skirtų žiniasklaidos finansavimo ir nuosavybės skaidrumui užtikrinti. Taigi, valstybės ir žiniasklaidos įmonės turės tai gerbti.Mums reikia stiprios politinės valios Briuselyje, kad tai pritaikytume, būtume labai griežti, būtų užtikrinta atsakomybė, už nuostatų nesilaikymą.Kita problema, apie kurią anksčiau kalbėjome, yra pasitikėjimo žiniasklaida stoka – vienas iš būdų jį padidinti yra skaidrumas finansavimo ir nuosavybės klausimais, atvirumas kritikai. Ne išpuoliams, o kritikai.Manau, kad pilietinei visuomenei labai svarbu, jog žurnalistai būtų solidarūs. Taigi, jei spaudos konferencijos metu politikas atsisako atsakyti į konkrečios žiniasklaidos priemonės klausimą, tą klausimą turėtų užduoti kita žiniasklaidos priemonė.Be to, kai pilietinė visuomenė mato, kad žiniasklaida nori būti skaidri ir nėra neliečiama, ji solidarizuojasi tarpusavyje, tu0met pilietinė visuomenė palaiko žiniasklaidos priemones – minėtose šalyse matėme protestų, remiančių žiniasklaidos priemones.