Platų atgarsį visuomenėje sukėlusios tragiškos avarijos byloje, kurioje įtariamuoju tapo 18-metis vilnietis, Panevėžio rajone palikęs be pagalbos 3 nepilnamečius vaikus auginusią sutuoktinių porą, į akis krinta keista prokuratūros pozicija, kuomet jau pačioje tyrimo pradžioje nevengiama platinti bėgliui palankių gaidelių. Taip pat išryškėjo akivaizdūs Baudžiamojo kodekso trūkumai, palankūs ypatingai šiurkščius eismo taisyklių pažeidimus padariusiems, negrįžtamas pasekmes sukėlusiems kelių chuliganams. Nepraėjus nė savaitei nuo motociklą vairavusio Šaulių sąjungos nario Aurimo Končiaus ir jo žmonos Jolantos Končienės žūties, Panevėžio apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Paulius Jasiukaitis ėmė žarstyti pareiškimus, jog iš avarijos vietos pabėgęs įtariamasis (teisėsaugos duomenimis, vairavęs „Opel Astra“) buvo blaivus ir neviršijo leistino greičio.Žinoma, apsidrausdamas prokuroras pridėjo stebuklingus žodelius „panašu“, „greičiausiai“, tačiau tokie išankstiniai pareiškimai vis tiek kelia nemenką nuostabą. Tiesą sakant, šių eilučių autorius tokį atveji regi pirmą kartą per savo netrumpą žurnalistinio darbo praktiką. Dar tik pati ikiteisminio tyrimo pradžia ilgame procese, susidedančiame iš įkalčių rinkimo, ekspertizių, daugybės apklausų ir kitų veiksmų, kuriuos privalės atlikti pareigūnai, siekdami objektyviai ir išsamiai ištirti tragedijos aplinkybes. Todėl iš prokuroro lūpų nuskambėję žodžiai, švelniai tariant, yra pernelyg ankstyvi. Kuo remdamasis P. Jasiukaitis tarsi perša visuomenei „liniją“, jog bėglys važiavo leistinu greičiu? Iš to, kad „Opel Astra“ apgadinimai, kaip aiškina prokuratūra, yra nežymūs? Tačiau „Volkswagen Passat“ priekis, į kurį rėžėsi 18-metis (ir kuris nuo smūgio trenkėsi į motociklą, mirtinai sužalodamas klaipėdiečių Končių porą), buvo apgadintas pakankamai smarkiai, tai matyti iš nuotraukų, išplatintų po nelaimės socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Avarija Panevėžio rajone / „Mentai PNŽV“ soc. tinklų grupės nuotr.Juk puikiai žinome, kad priklausomai nuo tam tikros trajektorijos, smūgio vietos ir kitų faktorių vienas automobilis gali būti smarkiau apgadintas, kitas – mažiau, ir šiuo momentu dar toli gražu neaišku, kokiu iš tikrųjų greičiu vyko avarijos kaltininku laikomas „Opel“ vairuotojas, kuris, išvažiuodamas iš šalutinio kelio, nepraleido pagrindiniu keliu vykusio „VW Passat“ ir į jį įsirėžė. Greitis paaiškės tiktai atlikus kruopščią visų 3 transporto priemonių techninę ekspertizę, įvertinus avarijos schemą, vėžių pėdsakus, „VW Passat“ pastūmėjimo atstumą po smūgio, t.t., tad išankstiniai pareiškimai apie tai, kad jis neva buvo leistinas, toli gražu nedvelkia objektyvumu. Juolab, kad tyrimo metu gali išlįsti į dienos šviesą daugybė naujų faktų, galinčių turėti esminės įtakos bylai. Pareigūnai šiuo momentu negali būti tikri netgi tuo, kad 18-metis vairavo būtent „Opel Astra“, o ne kitą automobilį. Šią, kaip ir daugelį kitų aplinkybių, dar reikės tikrinti ir pertikrinti, siekiant įsitikinti duomenų teisingumu. Neabejotinai reikės įvertinti ir faktorių, ar bėglys važiavo saugiu greičiu (teismai atsižvelgia ne tik į „leistino greičio“, bet ir į „saugaus greičio“ sąvoką). Tačiau prokuratūra apie 18-mečio galimai nepasirinktą saugų greitį kažkodėl net neužsimena. Keistų minčių sukelia ir prokuroro aiškinimai, jog įtariamasis sutuoktinių pražudymu veikiausiai buvo blaivus. Tai, kad pabėgęs vairuotojas buvo surastas praėjus beveik 4 paroms nuo avarijos momento (aišku, tada jau buvo blaivus) yra neabejotinai sunkinanti aplinkybė, todėl pats pabėgimo veiksmas turėtų būti prilygintas sunkiam girtumui. Būtent pasprukimas iš tragedijos vietos policijai atėmė galimybę išaiškinti, ar įtariamasis kraupių pasekmių sukėlėjas prie vairo sėdo neapsvaigęs nuo alkoholio. Tačiau net ir praėjus parai ar dar ilgesniam laikui nuo vairuotojų pabėgimo iš avarijų vietų neblaivumo faktą visgi galima įrodyti, apklausus liudytojus, aptikus kitus įrodymus. Dabar jau buvusį Kėdainių policininką Luką Tamošaitį, kuris sukėlęs avariją, paspruko apvirtusiame automobilyje palikęs sužeistą savo auką Indrę Saldytę (pastaroji gyva liko laimingo atsitiktinumo dėka), teismas pripažino vairavusį girtą, nes jo kolegos iš policijos budėtojų dalies nuosekliai paliudijo, kad po avarijos tą patį vakarą atvykęs į Kėdainių komisariatą jis buvo neblaivus. Remdamasis budėtojų parodymais (L. Tamošaitis atrodė apsvaigęs, kalba buvo nerišli, judesiai – nekoordinuoti, iš burnos sklido alkoholio kvapas ir t. t.), Kėdainių teismas oficialiai pripažino jo girtumo faktą, nors pasitikrinti blaivumo L. Tamošaitis atvyko tiktai kitą dieną, kuomet alkoholio matuoklis parodė nulius. Tad kodėl šaulio A. Končiaus ir jo žmonos žūties byloje prokuroras, praėjus vos 6 dienoms nuo tragedijos, leidžia sau viešai dėstyti, kad 18-metis vairavo blaivus? Ar jau spėta apklausti visus liudininkus, išsiaiškintos kitos aplinkybės? Labai abejotina. Pagaliau ar yra gauti narkotikų tyrimo organizme rezultatai (paprastai atsakymai užtrunka ilgiau nei savaitę)? Kodėl visgi prokuroras, išsamiai dar visko toli gražu neištyrus, taip skuba pareikšti tai, kas palanku įtariamajam? Išankstiniai prokuroro vertinimai nusipelno kritikos mažiausiai dėl dviejų priežasčių: pirmiausiai, tai neatrodo profesionalu ir atsakinga, priešingai, sukelia abejonių dėl prokuratūros nešališkumo, ypač turint omeny, jog tyrime žengiami dar tik pirmieji žingsniai. Antra, susidaro aiškus įspūdis, kad tokiais įtariamajam palankiais pasisakymais institucijos, privalančios prisidėti prie teisingumo užtikrinimo, kaltųjų nubaudimo, atstovas demonstruoja jautrumo ir pagarbos stoką žuvusiųjų, jų artimųjų atžvilgiu. Pridėjus dar akį rėžiančius, įtariamąjį, regis, dar labiau užtariančius prokuroro pasisakymus („Realiai vaikas yra šoke“, „Jam tikrai nelengva, manau“), įspūdžiai apie objektyvumo stygių tiktai sustiprėja. Apskritai tam tikrais momentais netgi atrodė, kad su žurnalistais Panevėžio teisme, svarstymo dėl 18-mečio suėmimo dieną, kalbėjo ne prokuroras, o advokatas.Taip, niekas neginčija, kad įtariamajam avarijos kaltininkui nelengva, tačiau dedant viską ant svarstyklių, prokuroro pozicija yra absoliučiai nepriimtina. Vienoje svarstyklių pusėje – anksčiau nebausto už KET pažeidimus jaunuolio psichologinė būsena, kitoje – kraupi, amžina, be galo skausminga netektis, dviejų dar nė 40 metų nesulaukusių žmonių mirtys, trijų pilnametystės nesulaukusių vaikų suluošinti gyvenimai, jų palikimas našlaičiais, didžiuliai kitų artimųjų dvasiniai sukrėtimai. Kuri pusė nusveria, prokurore? Į šį klausimą derėtų atsakyti ir tiems, kurie socialiniuose tinkluose didesnį dėmesį, daugiau užjaučiančių žodžių skiria jaunuoliui nei šeimai, kurios narių pražudymu jis yra įtariamas.Kaltinamasis 18-metis teisme / D. Urbono / JP.lt nuotr.Todėl „įsijautimas“ į kaltininko, kuris pabėgo iš avarijos, neiškviesdamas pagalbos savo aukoms (slėpė tragediją net 4 dienas, siekdamas išvengti atpildo, ir dar absoliučiai neaišku, ar apskritai būtų prisipažinęs, jeigu policija jo nebūtų suradusi) vidų anaiptol nėra teisingas žingsnis. Siekiant objektyvumo, bylą iš Panevėžio apylinkės prokuratūros atstovų turėtų perimti jų kolegos iš kurio nors kito miesto. O įstatymų leidėjams vertėtų pagaliau atkreipti dėmesį į didžiules jų skyles, kurias jie, skęsdami politinėse rietenose, pamiršo užtaisyti. Pagal dabartinį inkriminavimą LŠS narį ir jo sutuoktinę pražudžiusiam bėgliui gresia laisvės atėmimas iki 7 metų.Tačiau jeigu jis nebūtų pabėgęs ir jam avarijos vietoje būtų nustatytas girtumas, grėstų kalėjimas jau iki 10 metų. Taigi, akivaizdu, kad tiek šiuo, tiek ir kitais kraupių avarijų atvejais, sprukti iš jų pražudžius žmones yra naudinga – jeigu vairavai girtas, bet sėkmingai sulaukei momento, kol svaigalai išsigaravo, atsakomybė tampa mažesnė. Šiurkščiai eismo taisyklės pažeidusiems sudarytos puikios sąlygos sušvelninti savo padėtį – tokia „tvarka“ netgi skatina bėgti iš tragedijų vietų. Todėl bet kokį pabėgimą, palikus aukas (sužeistas ar žuvusias), reikėtų iškart prilyginti sunkiam girtumui – negalima leisti, kad negrįžtamas pasekmes sukėlę, pagalbos neiškvietę vairuotojai turėtų naudos, pasirinkdami „muilo išnešimo“ variantą. Dar vienas į akis krintantis dalykas – baudžiamosios atsakomybės netaikymas tiems, kas prisidėjo prie nusikaltimo slėpimo. Ypač – tokiose jautriose bylose, kaip ši. Paaiškėjo, jog kartu su 18-mečiu per avariją automobiliu „Opel Astra“ važiavo ir daugiau žmonių, kurie, kaip ir kaltininkas, ištisas 4 dienas tylėjo, prisisiurbę į burnas vandens. Keleiviai, kaip ir vairuotojas, nieko nedarė, kad patrenktai sutuoktinių porai būtų suteikta savalaikė pagalba – visi niekingai nėrė į krūmus, laukdami, laukdami, kuo viskas pasibaigs, klaidindami teisėsaugai, apsunkindami tyrimą, vengdami teisingumo. Tačiau keleiviai baudžiamojon atsakomybėn traukiami nebus – pasak prokuroro P. Jasiukaičio, tai šiuo metu numatyta tiktai tyčinių sunkių arba labai sunkių nusikaltimų slėpimų atvejais, o 18-metis yra įtariamas neatsargiu nusikaltimu. Ir tai yra nedovanotina landa, leidžianti slepiantiems nusikaltimus išsisukti ne tik šiuo, bet ir daugybėje kitų situacijų. Po rezonansinių tragedijų neretai atsiskleidžia nauji skauduliai, susiję su įstatymų neveikimu, jų neefektyvumu, tad juos pats laikas būtų pataisyti. O teisėsaugos pareigūnams tikrai vertėtų susilaikyti nuo palankių tragedijų kaltininkams gaidelių platinimo, ypatingai – pačioje tyrimų „aušroje“, dar nesudėliojus taškų ant daugybės „i“.