„Kalbėkite! Gana tylėti! Tik prakalbėję pradėsite sveikti”, – sako knygos „3 dienos naktyje“ autorė, medicinos mokslų daktarė, psichoterapeutė, viktimologijos srities specialistė iš Prancūzijos Isabelle Chartier-Siben. Per 30 darbo metų pakalbinusi daugiau kaip tūkstantį dvasinį, psichologinį ir seksualinį išnaudojimą bažnyčios aplinkoje bei visuomenėje patyrusių aukų, viktimologė ragina būti drąsiems išklausytų žmonių vardu ir kartu tų, kurių jau nebėra.Knyga „3 dienos naktyje“ gegužės 27 d. buvo pristatyta Ąžuolyno bibliotekoje. Renginyje knygos autorę kalbino diakonas, žurnalo „Artuma“ vyr. redaktorius ir komunikacijos ekspertas Darius Chmieliauskas.Tyrinėja jau 30 metųMedicinos mokslų daktarė, kurios specializacija – psichologija ir viktimologija (nusikaltimų aukų patirčių, elgsenos tyrinėjimai, būdų padėti atsigauti po patirtų traumų paieškos) Isabelle Chartier-Siben jau trisdešimt metų kovoja už tai, kad bažnyčios ir kiti autoritetai suvoktų piktnaudžiavimų žalą. Kaip terapeutė ji konsultavo valstybines ir bažnytines įstaigas (vyskupijas, vienuolijas ir kt.), skaitė pranešimus konferencijose. Ji yra viena iš asociacijos „C’est à dire“ (liet. „Reikia kalbėti“), įkurtos 2002 m. ir teikiančios pagalbą piktnaudžiavimo bei smurto aukoms, steigėjų.Už profesinę ir mokslinę veiklą 2016 m. I. Chartier-Siben gavo aukščiausią Prancūzijos apdovanojimą – Garbės legiono ordiną.Knygoje „3 dienos naktyje“ autorė pristato moterų, vyrų, paauglių ir vaikų liudijimus, atskleidžiančius įvairių rūšių išnaudojimą bažnyčios aplinkoje. Autorė atvėrė piktnaudžiavimo esmę – kaip giliai žeidžia dvasiniai, emociniai ir kūniški sužalojimai bei kokias ilgalaikes traumas jie palieka.„Darbuojuosi su tema, apie kurią buvo įprasta tylėti. Ilgą laiką dirbome slapta, nes girdėjau įvairiausių priekaištų, pvz., kad noriu sugriauti, išpurvinti bažnyčią ir pan. Pirmą kartą sutikau duoti interviu žurnalistui 2016 m., po to, kai nusižudė vienas kunigas. Mano darbe svarbiausia išsaugoti gyvenimus. Vedu mokymus pasaulietinėje ir bažnytinėje aplinkose, o paraginta Emanuelio leidyklos Prancūzijoje 2024 m. išleidau knygą „3 dienos naktyje“. Ją rašant buvo svarbu pasakyti esmę ir išsaugoti žmonių anonimiškumą“, – sakė I. Chartier-Siben. Knygoje į išnaudojimą ji žvelgia iš aukų perspektyvos.Isabelle Chartier-Siben / Ąžuolyno bibliotekos nuotr.Šimtai tūkstančių aukų PrancūzijojeNepriklausomas tyrimas parodė, kad Prancūzijoje seksualinę prievartą bažnyčioje patyrė šimtai tūkstančių vaikų. Įtariamieji – kunigai ir kiti dvasininkai.„Seksualinį išnaudojimą 1950-2020 m. patyrė 216 tūkst. žmonių. Priskaičiuojant pasauliečius, dirbusius bažnyčioje, pvz., katalikiškų mokyklų mokytojus, išnaudojimą patyrusių vaikų skaičius išauga iki 330 tūkst. Nusikaltimai dengti po tylos skraiste. Dauguma aukų buvo paauglystės dar nesulaukę berniukai. Tyrimo metu išaiškinta 2,9–3,2 tūkst. pedofilų kunigų ir kitų Bažnyčios narių“, – teigiama tyrimo ataskaitoje.„Tai buvo, lyg griausmas iš dangaus. Skaičiai sukrėtė“, – komentavo I. Chartier-Siben.Prancūzijoje buvo įkurta nustatymo, pažeidimo ir atlyginimo komisija, kurios tikslas – bent simboliškai padėti aukoms.Medikė pažymėjo, kad Prancūzijos žiniasklaidoje labai daug rašoma apie įvairias bendruomenes, kur buvo piktnaudžiaujama, vienas garsių pavyzdžių – ikoninė Prancūzijos figūra katalikų kunigas tėvas Pjeras (Abbé Pierre, jo pasaulietinis vardas – Henri Groués), kuris vykdė daug labdaringos veiklos, padėjo karo belaisviams ir kt., buvo Emauso bendruomenės įkūrėjas. Mažiausiai septynios moterys jį apkaltino seksualiniu priekabiavimu ir prievartavimu.Knygos „3 dienos naktyje“ pristatymas Kaune / Ąžuolyno bibliotekos nuotr.Aukai pristato iškreiptas tikėjimo tiesasPasak viktimologės, išnaudotojai pasitelkia iškreiptas tikėjimo tiesas ir taip bando pateisinti savo piktnaudžiavimą.„Tarkim, netinkamai pavartoja Biblijos eilutes arba kalba apie krikščioniškas dorybes, bet jas iškreipia; kalba apie nuolankumą, bet žmogus yra žeminamas. Galima iškreipti žodžius: „Visiškai atsiduok Dievui, taip rasi kelią pas Dievą.“ – Tokia fraze pasinaudoja seksualiniai piktnaudžiautojai. Jie vartoja ir kitas iškreiptas frazes“, – atkreipė dėmesį I. Chartier-Siben.Seksualinis piktnaudžiavimas tiesiogiai dažniau išreiškiamas vaikų atžvilgiu.„Pedofilijos atvejai panašūs kaip ir kitur visuomenėje: suaugęs žmogus, kurį traukia vaikai, imasi seksualinės prievartos. Ji nelabai matoma iš šalies, sunku ją atpažinti. Vaikai labai dažnai nekalba apie tai, ką blogo išgyveno. Jie dar neatpažįsta, kad tai yra blogi dalykai, kad tai griauna juos iš vidaus. Būna liūdna, kad kai jie pagaliau pasako, aplinkiniai dažniausiai jais nepatiki, ypač, kai kalbama apie atvejus bažnyčioje. Juk pasitikima bažnyčios žmonėmis, vadovais, atsakingaisiais. Neįmanoma patikėti, kad žmogus, kuris taip gražiai kalba per pamokslus, gerus dalykus daro – šalia to gali daryti kažką bjauraus. Tylėjimas yra palietęs visus hierarchijos sluoksnius, taip pat ir vyskupus. Niekas nenori gadinti bažnyčios reputacijos. Bet niekas nepagalvoja, kad piktnaudžiavimo atvejai žudo žmogų ir tylėjimas neleidžia kuo greičiau suteikti pagalbą aukoms“, – susimąstyti ragno viktimologė Isabelle Chartier-Siben.Asociatyvi / R. Tenio nuotr.Didžiulė rizika – mokyklose, internatuoseDaugiausia vaikų seksualinio išnaudojimo atvejų vyksta mokyklose, ugdymo įstaigose, ypač internatinėse, kur vaikai gyvena.„Toks didelis pedofilijos atvejų Prancūzijoje skaičius yra dėl to, kad ten labai daug internatinių mokyklų, kurioms vadovauja bažnyčios žmonės. Pedofilai eina ten, kur yra vaikų, jie juk neina į senelių namus“ – kalbėjo I. Chartier-Siben.Pitknaudžiavimas dažniausiai vyksta dėl asimetrinio santykio, t.y., kai vienas yra vyresnysis. Suaugusiųjų tarpe seksualinis išnaudojimas dažniausiai vyksta dvasinio palydėjimo metu.„Dažniausiai bažnyčios žmonės išnaudoja bažnyčioje esančius žmones, pvz., kunigas nori išnaudoti moterį ir jai sako, kad ji yra „Dievo išrinktoji“. Žmogus, kuris ateina prašyti dvasios vadovo patarimų, palydėjimo – tuo žmogumi visiškai pasitiki, išsipasakoja. (…) Vienuoliai duoda skaistumo, klusnumo ir neturto įžadus. Paklusnumas gali būti taikomas iškreiptai ir skaistumo nesilaikoma. Piktnaudžiautojas pasinaudoja įžadus davusiu žmogumi. Kartais paklusnumu naudojamasi norint kitą padaryti vergu. Naudojantis paklusnumo sąvoka galima padaryti visišką smegenų plovimą. Galima prašyti paklusnumo visiškai netinkamose aplinkybėse“, – dėmesį atkreipė I. Chartier-Siben.Ji daug bendradarbiauja su Kartūzų ordino generaliniu prioru Dom Dysmas de Lassus, parašiusiu knygą „Vienuolinio gyvenimo pavojai ir nukrypimai“. Knygoje jis pasmerkia nepriimtiną religinių bendruomenių įkūrėjų, vyresniųjų ir jos narių elgesį.„Sakiau jam, kas jei ne jūs, atstovaujantis tradicinei vienuolijai, turintis tokias gilias dvasines šaknis, taip pat kalbant apie paklusnumą, kas jei ne jūs turi kalbėti apie tuos nukrypimus? Po tokio pokalbio jis parašė knygą“, – poslinkiu džiaugėsi viktimologė.Knygos pristatymas / S. Javaitytės nuotr.Prievartautojas su sutana – toks pat, kaip prievartautojas be sutanosRenginyje dalyvavusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė, daug metų padedanti seksualinės prievartos aukoms, teiravosi, ar prievartautojas su sutana yra toks pats, kaip prievartautojas be sutanos.„Turime ikiteisminį tyrimą, kur seksualiniu prievartavimu kaltinamas kunigas jaučiasi persekiojamas, save prilygina Jėzui Kristui. Man neteko girdėti, kad santechnikas, mokytojas ar treneris naudotųsi tokiomis alegorijomis. Reiškia, sutana kažkiek padeda?“, – viktimologės teiravosi KOPŽI vadovė K. Mišinienė.Knygos autorė teigė, kad išnaudojimo atvejai bažnyčioje turi sunkesnes pasekmes, negu padaryti kitur.„Stebėdami vaikus matome, kad jeigu išnaudojimą atliko ne bažnyčios žmogus, tai yra didesnė išgijimo viltis. Tų vaikų piešiniuose dar yra saulė. Tuo tarpu, jei piktnaudžiavimo atvejis buvo iš bažnyčios atstovo – nebematome jokio vilties ženklo. Išnaudojimo bažnyčioje pasekmės būna sunkesnės. Dvasininkai ar kiti bažnyčios žmonės turi daugiau argumentų pateisinti savo elgesiui, jie pereidami prie išnaudojimo veiksmo pasitelkia visokiausius iškreiptus įtikinėjimus, argumentus ir įvyksta kognityvinis disonansas. Kliedesys. Kunigas naudoja tą kliedesį ir labai sunku jį sugriauti, nes jis taip kalba, lyg pasakotų apie tikėjimo dalykus, lyg apie Dievą. Jis kalba suktai ir naudoja krikščioniškus terminus, kurių nepanaudos santechnikas“, – teigė I. Chartier-Siben.Tylos pabaiga – sveikimo pradžiaDaugiau, kaip 1000 aukų istorijas išklausiusi knygos autorė nebegali toliau tylėti.„Kalbu mano išklausytų žmonių vardu ir kartu tų, kurių jau nebėra – jie nusižudė, nes tai labai dažnas atvejis po seksualinio ir dvasinio išnaudojimo. Dvi priežastys, kodėl svarbu kalbėti: socialiniai mokslai įrodė, kad traumos, kurias turi seksualinį ar dvasinį išnaudojimą patyrę žmonės, lieka žmogaus viduje visam laikui. Kuo greičiau aukos gauna pagalbą, tuo jų gijimas geresnis. Kita priežastis netylėti – mano vyras teologas sako, kad Bažnyčia negali būti statoma ant lavonų. Juk Jėzus kalbėjo: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Gyvenimas yra siejamas su tiesa, bet ne melu. O išnaudojime, piktnaudžiavime visada yra melo. Piktnaudžiavimo atvejai klaidina žmogų, jis patiki, kad yra gerame, šviesiame kelyje, kad eina link Jėzaus, bet pasirodo, jis yra mirties kelyje, vedančiame tik pas piktnaudžiautoją. Mes turime kalbėti kaip bažnyčios nariai, nes jeigu tylime, meluojame – griauname savo tikėjimą, religiją“, – teigė medicinos mokslų daktarė, psichoterapeutė, viktimologijos srities specialistė Isabelle Chartier-Siben.Ji akcentavo, kad krikščionys turi rūpintis pagalba aukoms. „Aš, kaip gydytoja krikščionė, matau, kad piktnaudžiavimas palieka somatinius, psichologinius ir dvasinius sutrikimus. Aukoms reikalinga profesionali pagalba“, – teigė ji.Baudžia valstybė ir bažnyčiaPasiteiravus, kiek kunigų, dvasinių darbuotojų Prancūzijoje nuteista realia bausme ir kokios bausmės taikomos už seksualinį išnaudojimą, viktimologė kalbėjo: „Kunigas patenka į dvejopą teismą: valstybės teismą ir bažnyčios tribunolą. Yra daug daugiau kunigų, kurie perėjo bažnytinio tribunolo procesą, bet ne tiek daug, kurie pateko į valstybinį teismą. Valstybės požiūriu matoma, kad čia du suaugusieji ir aiškinamasi: buvo sutikimas ar ne. Išskyrus pedofilijos atvejus. Prancūzijoje nemažai kunigų gavo kanonines bausmes, tai reiškia, jie nebegali vykdyti kunigiškos tarnystės. Ar to pakanka? Sutinku, kad kunigai nėra pakankamai nubausti. Norėčiau, kad būtų daug daugiau atvejų, kai žmogus pašalinamas iš kunigystės luomo, ir net ekskomunikuojamas.“KOPŽI vadovė K. Mišinienė svarstė, kad seksualinis nusikaltėlis, patrauktas atsakomybe ir valstybės teismo, suteiktų ryškų signalą aukoms, jog valstybė gina auką, ir kad neužtenka tik bažnytinės bausmės.„Tik bažnytinės bausmės tikrai neužtenka“, – pabrėžė KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė.Renginio akimirka / Ąžuolyno bibliotekos nuotr.Būtina kalbėtiViktimologė pabrėžė, kad norint padėti aukoms, reikia daug profesionaliai parengtų žmonių, kurie sugebėtų išgirsti aukų šauksmą ir žinotų kaip padėti bei taikytų efektyvią prevenciją.„Turime tikėti aukų liudijimais. Sniego gniūžtės fenomenas: kuo bus daugiau kalbančių, tuo daugiau ir kitų išdrįs pasisakyti. Aukos turi žinoti, kad kai prakalba, joms palengvėja. Aukas stiprina jų pačių susibūrimai į bendruomenes, kur gali viena kitą drąsinti liudyti, prabilti. Kai keli žmonės liudija apie tą patį išnaudotoją – neįmanoma nepatikėti, suvoki, kad čia tikrai ne melas“, – teigė I. Chartier-Siben.Pasiteiravus, ar buvo atvejų, kai išnaudoti vaikai, o jų šeimos nariai tą žinojo ir palaikė kunigus, o ne savo vaikus, knygos „3 dienos naktyje“ autorė atsakė teigiamai.„Taip. Ir tai liūdniausios situacijos. Dabar sutinku suaugusių žmonių, kurie buvo išnaudoti vaikystėje, kurie norėjo žudytis, o jų tėvai vis dar palaiko ryšius su bendruomene, kurioje gyvena ar gyveno išnaudotojas ir dar materialiai remia tą bendruomenę. Baisiausias dalykas, kurį aš girdėjau, kai tėvai matė, kaip agresorius nuėjo į vaiko kambarį, bet nesustabdė jo, o tik meldėsi, kad tam vaikui būtų suteikta užmiršimo malonė… Labai dažnai, kai vaikai pasipasakoja tėvams yra laikomi melagiais. Kai kuriuos vaikus net išsiųsdavo į internatus, kad tylėtų, niekam nepasakotų. Būna atvejų, kad vaikai sako tėvams, bet nepasako pakankamai aiškiai, vaikams atrodo, kad jie viską pasakė ir tėvai turėjo suprasti. Bet iš tikro jie nesuprato“, – atvejus vardino I. Chartier-Siben.Svarbu dirbti su išnaudotojaisAnot viktimologės, jau mokyklose reikia atpažinti žmones, kuriuos traukia vaikai, kad pajutę tokį potraukį jie iškart gautų profesionalų pagalbą.„Būtina prevencija Kunigų seminarijose. Reikia, kad seminarijose dėstytojautų ir moterys. Reikia vyskupų atsivertimo. (…) Piktnaudžiautojams irgi kuo skubiau reikalinga pagalba, palydėjimas, konsultacijos. Prancūzijoje yra centrai, kurie priima ir piktnaudžiautojus. Kiekviename departamente dirba psichiatras, kurio specializacija – konsultuoti išnaudojimą ir piktnaudžiavimo veiksmus atlikusį žmogų. Reikia padėti jiems peržengti gėdos sieną“, – sakė I. Chartier-Siben ir tęsė:„Išmeskite iš galvos mintį, kad reikia saugoti Bažnyčią. Ne nuo mūsų priklauso Bažnyčios reputacija. Bažnyčia remiasi Kristumi. Vienas dalykas, kurį galime padaryti – tai siekti tiesos. Turime paisyti ne bažnyčios reputacijos, o bažnyčios vaikų kančios! Mąstymas turi pasikeisti 180 laipsnių kampu.“Kur kreiptis pagalbosPatyrus seksualinį išnaudojimą reikia kreiptis į policiją numeriu 112.Pagalbą teikia ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI), kuris seksualinę prievartą patyrusioms aukoms padeda visokeriopai ir palydi kelyje (teikia socialines, psichologines, teisines, saugaus būsto paslaugas). Visą parą veikią šio centro SOS numeris: +370 679 61617.