Pasibaigus procesui dėl didžiausio kyšio Lietuvoje, regis, viskas, kas susiję su šia rezonansine istorija, turėjo nugrimzti į užmarštį, panašiai kaip konservatorių valdymo laikais Kaune nuvilnijęs auksinio tualeto skandalas, kurio medžiaga jau seniai dūlėja archyvuose. Tačiau taip neatsitiko – visų lygių teismams išnagrinėjus bylą dėl 260 000 eurų „pakišos“ dabar jau buvusiam miesto savivaldybės administracijos direktoriui Viliui Šiliauskui, šiuo metu atliekančiam bausmę įkalinimo įstaigoje, įvykiai pasisuko išties nenuspėjama tėkme. Galbūt išvysime ir daugiau siurprizų, kurie nebūtinai bus malonūs V. Šiliausko teisėsaugai įvardintai „organizuotai nusikalstamai grupei“ su garsiomis pavardėmis. „Autokaustos“ direktoriaus Juozo Kriaučiūno (pastarasis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės labai abejotinais pagrindais) nuolat pluoštais banknotų tepto V. Šiliausko byla perskriejo per visas 3 teismų instancijas, skubant nuteisti vienintelį antiherojų – susidarė įspūdis, kad visiškai nenorėta giliau patyrinėti aptiktą korupcijos kamuolį, paieškoti daugiau į jį įsipainiojusių veikėjų, nes neįtikėtina, kad tokio dydžio kyšių srautus galėjo reguliuoti tik vienas valdininkas, be užnugario ir bendrininkų iš valdžios sluoksnių. Juozas Kriaučiūnas ir Vilius Šiliauskas / KMS nuotr.Paradoksas, bet, atrodytų, gerokai paprastesnis klausimas dėl pranešėjo statuso suteikimo tam pačiam rekordinio kyšio savininkui niekaip neišsprendžiamas iki šių dienų, nors atitinkamą prašymą V. Šiliauskas Generalinei prokuratūrai buvo pateikęs dar 2022 metų gegužę. Ir būtent šio klausimo baigtis gali turėti reikšmingos įtakos tolesnei įvykių eigai. Po sulaikymo, įvykusio 2022 metų kovo 9 dieną, V. Šiliauskas pateikė STT ir prokuratūros pareigūnams informacijos apie „organizuotą grupę“, pasak jo, veikusią miesto valdžios viršūnėse (įvardijo Kauno merą V. Matijošaitį, jo sūnų Kauno savivaldybės tarybos narį, taip pat verslininką Šarūną Matijošaitį, savivaldybės skyrių vedėjus ir t. t.), žadėdamas apie minėtą „grupę“ duoti išsamesnius parodymus, nurodyti faktus, išplaukiančius gerokai už jo bylos epizodų, jeigu jam bus suteiktas pranešėjo statusas. Prokurorams atsisakius pripažinti V. Šiliauską pranešėju, pastarasis detalesnių duomenų taip ir nepapasakojo, motyvuodamas, jog be šio statuso nesijaučia saugiai. Pagal pirminę informaciją, gautą iš buvusio Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus apie „organizuotą grupę“, teisėsauga iškėlė atskirą bylą dėl galimo piktnaudžiavimo, tačiau V. Šiliauskui pasakius „A“, bet neištarus „B“, „C“ ir tolesnių abėcėlės raidžių, tyrimas 2024 metų gruodį buvo nutrauktas. Nors pareigūnai tvirtino patikrinę V. Šiliausko išdėstytus duomenis apie „grupę“ ir nenustatę jokių pažeidimų, negavęs pranešėjo statuso jis taip ir nedavė detalesnių parodymų, kurių dėka byla galėjo būti ne numarinta, o susilaukti kitos baigties. Vilius Šiliauskas / R. Tenio nuotr.Nežinia, ar išsamesni duomenys būtų padėję aptikti naujas korupcijos gijas miesto politikos ir valdininkijos sluoksniuose, tačiau šokiruoja jau vien faktas, kad teisėsauga, turėdama puikią galimybę, net nepabandė nuodugniau ištirti situacijos. Suteikus pranešėjo statusą, apie galimus pažeidimus darbovietėse ar kitose įstaigose, pranešusių asmenų atžvilgiu pradeda veikti atitinkamas apsaugos mechanizmas. Gali kilti klausimas, kam V. Šiliauskui dar ir šiandien, kuomet jis jau nebedirba savivaldybėje, reikia minėto statuso, taip pat galima kiek nori jam prikaišioti (ir priekaištai bus pagrįsti) dėl jo paties įvykdyto didžiulio masto korupcinio nusikaltimo, tačiau teisę siekti pranešėjo statuso jis turi. V. Šiliausko įsitikinimu, šis statusas aktualus ir dabar, nes suteikia gana plačią teisinę apsaugą asmeniui, kuris pateikia informaciją. Kur kas didesnę nuostabą kelia atkaklus Generalinės prokuratūros nenoras jį suteikti – ginčai dėl to su V. Šiliausku tęsiasi jau daugiau nei 3 metus, ir pabaigos kol kas nesimato. Pagrindinį prokurorų spyriojimosi motyvą, esą V. Šiliauskas nurodė naujas aplinkybes apie Kauno mero V. Matijošaičio, savivaldybės administracijos vadovų bei darbuotojų galimas nusikalstamas veikas, siekdamas sušvelninti baudžiamąją atsakomybę dėl jam pačiam inkriminuojamų sunkių korupcinių nusikaltimų arba visiškai jos išvengti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 metų vasarį atmetė. Visvaldas Matijošaitis / R. Tenio nuotr.Pažymėjusi, jog pranešėjo statusas niekaip nebūtų padėjęs išvengti V. Šiliauskui atsakomybės sunkaus nusikaltimo – rekordinio kyšio paėmimo byloje, teisėjų kolegija pareiškė, jog prokurorai nepagrįstai įžvelgė jo mėginimą apginti neva išskirtinai asmeninius interesus. Įvykių paveikslas iš tikrųjų rodo, kad buvęs aukštas Kauno valdininkas iš tiesų siekė prabilti ne apie savo nusikaltimus, o apie kitų asmenų galimai padarytus įstatymų pažeidimus. Konstatavęs tai, LVAT perdavė Generalinei prokuratūrai nagrinėti iš naujo V. Šiliausko prašymą dėl pranešėjo statuso suteikimo, tačiau net ir sumalus į miltus prokurorų argumentus, pastarieji laikėsi savo, 2025 metų vasario pabaigoje suraitydami dar vieną neigiamą atsakymą. Šįsyk pranešėju V. Šiliauską atsisakyta pripažinti, nes pateikdamas informaciją apie galimus pažeidimus savivaldybėje, jis tuo esą nesiekė apginti viešojo intereso. Prokuratūros sprendimą buvęs savivaldybės administracijos vadovas vėl apskundė, tačiau sprendimo Regionų administracinis teismas dar nėra priėmęs. Prokuratūros aiškinimai, esą V. Šiliauskas žadėjo plačiau papasakoti apie „organizuotos grupės“ veiklą ne dėl viešojo intereso, kelia nemenkų abejonių – taip, įmanomi ir asmeniniai motyvai (nepasitenkinimas, kad tenka atsakomybę nešti vienam ir pan.), tačiau dabartinėje stadijoje niekaip nepavyktų atmesti, kad jam pateikus detalesnį galimos korupcijos paveikslą, visuomenės interesams būtų pasitarnauta. Juolab, jei išsamesnių parodymų dėka pasisektų surinkti naujų svarių įkalčių ir išaiškinti daugiau korumpuotų asmenų. Ir kyla esminis klausimas, kodėl prokuratūra taip įnirtingai kratosi pranešėjo statuso suteikimo? Kuo šis žingsnis pakenktų teisėsaugai? V. Šiliauskas šiuo metu jau nuteistas, atlieka bausmę, tad pripažinimas pranešėju jam jau niekuo nebepadėtų. Jeigu V. Šiliauskui visgi pavyks įgyti pranešėjo statusą, tai reikštų, kad ikiteisminis tyrimas apie minėtą „organizuotą grupę“ gali būti atnaujintas, pakartotinai apklausiant buvusį savivaldybės administracijos vadovą. Tačiau galbūt to labiausiai ir nenorima? Juk tada vėl reikėtų knaisiotis po korupcijos voratinklį. Į įtakingų Kauno veikėjų kabinetus atskrietų pavojingi vėjai, galintys sudrebinti miesto politikos ir verslo pasaulį. Ar nėra taip, kad stipri ranka drumzliname vandenyje koreguoja sroves pagal savo poreikius?