Rugsėjo 3 d. Šiluvoje vykusios nacionalinėsmokslinės-praktinės konferencijos „Baimė ir drebėjimas: ant ko statysimeLietuvos ateitį“ centre atsidūrė klausimas, kaip baimė veikia žmogų, visuomenęir politinius sprendimus. Ketvirtą kartą surengta konferencija tęsė Šiluvosdeklaracijos temų svarstymą, šįkart daugiau dėmesio skiriant tam, kas nutinka,kai susidūrus su grėsme pasirenkama ne veikti, o prisitaikyti.Konferenciją pradėjęs Kauno arkivyskupasKęstutis Kėvalas kalbėjo apie pagarbią Dievo baimę, reikalingą krikščioniui. Pasakarkivyskupo, baimė nėra paralyžiuojantis išgąstis, bet tai, kas padeda atskirtigera nuo bloga, ir pagal tai priimti sprendimus.Jo Ekslencija atkreipė dėmesį į tai, kad politinisdiskursas negali vien apsiriboti pinigais, technologijomis ar kitomis valstybėsgalimybėmis. Anksčiau ar vėliau tenka atsakyti į klausimus, ką laikome gėriu,tiesa ir teisingumu. Apie šiuos dalykus kalbėti darosi vis sunkiau, kadangi betkoks moralinis vertinimas greitai gali būti palaikytas radikalumu. Tačiau, anotjo, bijoti reikėtų ne to, kad būsime taip pavadinti, o pačios nuodėmės bei jospasekmių. Dr. Lina Šulcienė į baimę pažvelgė filosofiniupožiūriu. Ji pabrėžė, kad baimė kyla iš meilės: bijome to, ką mylime ir kągalime prarasti. Tačiau netvarkinga meilė gali iškreipti ir pačią baimę.Susidūrus su realiu blogiu bijoti yra natūralu, tačiau tam reikalinga tvirtumodorybė.Šulcienė išskyrė ir gana gerai politikojeatpažįstamą laikyseną – „susitaikykite, nes vis tiek kitaip nebus“. Tokspožiūris gali atrodyti kaip blaivus realizmas, tačiau, jos teigimu, jis remiasiprielaida, kad blogis yra stipresnis ir neįveikiamas. Tvirtumas šiuo atvejureiškia ne tai, kad žmogus nejaučia baimės, o tai, kad nepaisydamas josnesusitaiko su tuo, ką laiko blogiu.Apie valstybę ir jos pagrindusKonferencijos metu buvo grįžtama ir prieplatesnių klausimų, iškeltų Šiluvos deklaracijoje: žmogaus orumo, šeimos,sąžinės ir religijos laisvės, prigimtinių teisių bei valstybės santykio sušiomis vertybėmis.Vienas iš konferencijos akcentų tapo VytautoSinicos ir Lauryno Kasčiūno diskusija. Joje išryškėjo kiek skirtingi žvilgsniaiį politinę valstybės perspektyvą. Kasčiūnas daugiau kalbėjo iš praktinėspolitikos ir valstybės saugumo pozicijos. Sinica, savo ruožtu, daugiau dėmesioskyrė klausimui, kokiais vertybiniais pagrindais turėtų būti grindžiama pativalstybės politika?Ši skirtis buvo reikšminga ir bendramekonferencijos kontekste. Jeigu kalbame apie Lietuvos ateitį, neužtenkasvarstyti vien apie tai, kokių priemonių imtis dabartinėmis aplinkybėmis.Anksčiau ar vėliau tenka grįžti prie klausimo, kokius dalykus laikome vertingaisir kurių nenorime atsisakyti net tada, kai jų gynimas tampa politiškainepatogus.Šiluvos konferencija šia prasme buvo ne tiekapie baimės atsikratymą, kiek apie santykį su ja. Baimė gali įspėti apie tikrąpavojų, tačiau gali ir paskatinti rinktis patogesnį kelią – tylėti,prisitaikyti, nesivelti į konfliktą. Konferencijos pranešėjai skirtingaisbūdais kalbėjo būtent apie antrąją galimybę.Šiluvoje buvo siūloma rinktis tvirtumą ir nepasiduotibaimei net ir tuomet, kai už tai, kas yra teisinga, tenka prisiimtinemalonias pasekmes.