„Ar dar meni?“ (pr. Te souviens tu?) – 1817 m. poeto EmileDebraux sukomponuota patriotinė daina. Tais metais Prancūzija okupuotaBonapartą sutriuškinusių sąjungininkių imperijų, į valdžią grąžinta perDidžiąją revoliuciją nuversta Burbonų dinastija; šalyje siaučia prastos dirvosmetų ir poreikio mokėti reparacijas kitoms valstybėms sukelta ekonominė krizė. Lyrikos siužetas apie gatvėje atsitiktinai susitikusį buvusį Napoleonokariuomenės kapitoną ir eilinį karį. Jiedu prisimena savo ankstesnius didingusžygius Imperatoriaus pašonėje – Egipte, Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje irRusijoje. Apkalba dabartinį savo šalies nuopuolį ir viltį geresnei ateičiai.Tekstas gana standartiškas romantizmo-nacionalizmo epochos reiškinys.Lietuviams daina-poema turėtų būti įdomi mažiau dėl konkretaus istoriniokonteksto apie Napoleoną (kurio žygis į Rusiją, teisybės dėlei, turėjoperspektyvų lemti LDK atsikūrimą), ir daugiau dėl savo abstraktesnio emociniokonteksto. Tai ilgesingos patriotiškos eilės apie prarastą tėvynę ir jos garbę.Daugeliu atžvilgiu, ilgesingumas panašus į tą, kurį mūsų Tautinio atgimimodainiai jautė Vytauto ir kitų didžiųjų kunigaikščių laikams. Tas patsilgesingumas šiandien darosi vis labiau ir labiau suprantamas patriotiniamEuropos jaunimui... AR DAR MENI?Iš prancūzų k. vertė Jonas Gintautas Maneikis Ar dar meni, paklausė kapitonasKareivio gatvėj meldžiančio niunės:Ar dar meni, kaip anąkart laukuoseAtrėmei špagą nuo manos širdies?Po vėlėm mūs brangiausiosios tėvynėsPetys į petį kovėmės vieniAš dar menu, skolingas tau gyvybę:Bet tu, kary, sakyk, ar tą meni? Ar dar meni, kaip greitai dienos skriejo,Kuomet prancūzai sėmės tiek šlovės?Ar dar meni, kaip didžias piramidesKiekvienas drįsom ženklinti vardais?Kovoj prieš vėtras, žemę ir prieš bangas,Jas nugalėję, džiaugėmės vaizduVirš lopšio žemės - mūsiškos trispalvės:Sakyk, kary, sakyk, meni tą tu? Ar dar meni, kaip narsieji italaiBergždžiai spyriojos prieš mūsų pulkus?Ar dar meni, kaip narsieji ispanaiAnt kelių klaupės prieš mūsų vadus?Ar dar meni, kaip vokiečių laukuoseMūs batalionai, atvykę nekviesti,Per tris dienas išdažė juos kraujuose:Sakyk, kary, sakyk, ar tą meni? Ar dar meni sustingusias laukymes,Kuriom prancūzai, narsiai žengdami,Kentėm kaip sniegas kaupiasi akyseO kūnai šąla, kaistančiom širdim?Dažnai tada tarp šėlstančių aliarmųLedinis vargas dengdavo akis,Bet jos vėl švito, kad ginklus iškeltų:Sakyk, kary, sakyk, ar tą meni? Ar dar meni, kaip vieną piktą dienąMūsų tėvynė laidota gyvaIr kaip per mūsų brangią LiutetiejąSvetimi žengė iškelta galva!Atmink tą dieną ir ją nuolat keiki,Kad kai Belona pagalios sugrįšKad jokiam vadui nereikėtų klausti:„Sakyk, kary, sakyk, ar tą meni?“ Ar dar menįs... Man balsas sudrebėjo,Nes neb‘turiu kilmingų atminųEikšen bičiuli, verkime iš vieno,Ir tyliai laukim ateities vilčių.Bet jei mirtis nuolat greta alsuoją,Ir amžinybėn greit mane išgins,Užmerk akis ir palydėk dausuosna,Ir man sakyk: kary, visi atmins. TE SOUVIENS TU?Ž. aut. Emile DebrauxTe souviens-tu,disait un capitaine, Au vétéran qui mendiait son pain Te souviens-tu qu’autrefois dans la plaine Tu détournas un sabre de mon sein? Sous les drapeaux d’une mère chérie Tous deux jadis nous avons combattu Je m’en souviens, car je te dois la vie: Mais, toi soldat, dis-moi, t’en souviens-tu?Te souviens-tu deces jours trop rapide Où le français acquit tant de renom? Te souviens-tu que sur les pyramides Chacun de nous osa graver son nom? Malgré les vents, malgré la terre et l’onde, On vit flotter, après l’avoir vaincu Notre étendard sur le berceau du monde: Dis-moi, soldat, dis-moi, t’en souviens-tu?Te souviens-tuque les preux d’Italie Ont vainement combattu contre nous? Te souviens-tu que les preux d’Ibérie Devant nos chefs ont plié les genoux? Te souviens-tu qu’aux champs de l’Allemagne Nos bataillons arrivant impromptu, En quatre jours ont fait une campagne: Dis-moi, soldat, dis-moi, t’en souviens-tu?Te souviens-tu deces plaines glacées Où le français, abordant en vainqueur Vit sur son front les neiges amassées Glacer son corps sans refroidir son coeur? Souvent alors au milieu des alarmes Nos pleurs coulaient, mais notre oeil abattu Brillait encore lorsqu’on volait aux armes: Dis-moi, soldat, dis-moi, t’en souviens-tu?Te souviens-tuqu’un jour, notre patrie, Vivante encore, descendit au cercueil Et que l’on vit dans Lutèce flétrie Des étrangers marcher avec orgueil ! Grave en ton coeur ce jour pour le maudire Et quand Bellone enfin aura paru,Qu’un chef jamaisn’ai besoin de te dire Dis-moi, soldat, dis-moi, t’en souviens-tu?Te souviens-tu…mais ici ma voix tremble Car je n’ai plus de noble souvenir, Viens-t-en l’ami, nous pleurerons ensemble En attendant un meilleur avenir Mais si la mort, planant sur ma chaumière Me rappelait au repos qui m’est dû Tu fermeras doucement ma paupière En me disant : Soldat, t’en souviens-tu?