Dar nepasibaigus vasarai naują sezoną Kauno miesto kamerinis teatras sutinka šokio žingsniu – rugpjūčio 23 dieną Didžiojoje teatro salėje įvyks judesio spektaklio „Prisirišimas“ premjera. Atsigręžiant į Platono mitą apie žmonių meilės ir ryšio paieškų prigimtį, kūrinys tiria universaliai aktualias artumo ir bendrystės temas. Šis spektaklis – bendras profesionalių choreografų, šokėjų ir atlikėjų su skirtingomis negaliomis darbas.Su vienu iš kūrinio choreografų Tadu Almantu apie būsimą premjerą, kūrybą Lietuvoje ir Vokietijoje bei šokėjų kasdienybę pasikalbėjo Kauno miesto kamerinio teatro viešųjų ryšių specialistė Gabija Chomskytė.– Kartais iš šalies žiūrint atrodo, kad šokėjai geriau nei bet kas kitas jaučia savo kūną – kaip vystomas šis ryšys su pačiu savimi? Kaip „prakalbinti“ savo ar kito žmogaus kūną kuriant judesio ar šokio spektaklį?– Kiekvienas choreografas turi savo darbo metodiką, vieni yra detalūs ir pasitelkia planus, brėžinius bei yra iš anksto numatę, kaip kas turi judėti scenoje. Kiti šokėjams suteikia labai daug kūrybinės laisvės, pavyzdžiui, jie pasikviečia atlikėją ir sako „aš norėčiau, kad sukurtum dviejų minučių trukmės judesių seką apie ilgesio jausmą“. Dirbdamas su šokėjais asmeniškai stengiuosi rasti visiems priimtiną balansą: suteikti aiškias nuorodas, tačiau palikti erdvės lengvai improvizacijai ir spektaklio vystymą paversti bendru kūrybiniu projektu. Tam, kad komandinis darbas būtų darnus, turi gerai pažinti žmones, su kuriais daliniesi kūryba – reikia išsiaiškinti jų fizines, psichologines ir emocines ribas, suprasti kiekvieno asmens siekius ir lūkesčius. Prakalbinus patį šokėją jo kūnas seks paskui, nes bus įdomu įsitraukti.Kurdami spektaklį choreografai pasitelkia erdvinius ir vidinius judesius. Erdviniai judesiai apibrėžia tai, kaip šokėjas juda scenoje – kryptis, judesio aukštis ir plotis, priartėjimas arba nutolimas nuo publikos. Vidinis judesys atliekamas paties šokėjo kūno sferoje – kaip juda sąnariai, kaip lenkiasi ir riečiasi visas kūnas ar atskiros jo dalys. Šokėjams svarbi laki vaizduotė – tik taip jie sukurs įtikinamą pasirodymą. Jie turi gebėti jausti visas nesamas kliūtis, pavyzdžiui, šokti taip, tarsi būtų įklimpę meduje ir visi žiūrovai galėtų pajusti tą žemyn traukiantį lipnios masės svorį.Judesio užsiėmimas teatre / S. Grašytės nuotr.– Minėjai, kad šokėjams svarbi laki vaizduotė, o ar tave dažnai aplanko idėjos naujiems kūriniams?– Man jos kyla gana spontaniškai. Pavyzdžiui, dienos metu tarsi sapnuodamas išvystu vaizdinį, kuris pagauna vaizduotę. Mintyse gali pasigirsti muzika, šmėščioti šešėliai ir aš neiškart suprantu jų reikšmę, bet pirminis impulsas jau yra – sušvietęs kaip blykstė, vaizdinys ar fantazija skatina mane tyrinėti toliau, klausti savęs, ką vienas ar kitas simbolis viduje atrakina. Imdamasis naujo kūrinio, iš pradžių aš išsiaiškinu jo atmosferą ir tik tada techninius aspektus: kiek šokėjų galėtų įsitraukti, su kokiais kūnais ir galimybėmis būtų dirbama.– Būna, kad teatro lankytojai privengia eiti į šokio spektaklius, nes baiminasi šių kūrinių nesuprasti. Kaip žiūrovui, įpratusiam prie tradicinio dramos teatro, prisijaukinti kūrinį be teksto, o kartais – ir be aiškaus siužeto?– Žmogaus smegenys visuomet sieks aiškumo, taip jau yra. Esame pripratę prie tvarkos, struktūros – šokio spektakliai gali kiek bauginti būtent dėl savo laisvo pobūdžio, jie ragina žiūrovus tuo pat metu žvelgti dvejomis kryptimis – į sceną priešais save ir į savo paties vidų. Tik ten reikia ieškoti ne atsakymų, o potyrių. Paklausti savęs, kokius vaizdinius, prisiminimus sukelia stebimas kūrinys, kaip jis verčia pasijusti.Jeigu kūrinio siužetas, istorinė linija scenoje yra išreiškiama be žodžių, svarbiausia, kas lieka nepasakyta, nugula į aprašymą, bet jeigu kūrinys galėtų būti vien tik tekstas, juk nereikėtų paties spektaklio (šypsosi – aut. pastaba). Svarbiausia, mano nuomone, žiūrint šokio ar judesio spektaklį yra sau suteikiamas leidimas atsipalaiduoti. Kai pavyksta atsipalaiduoti, kartu su tuo palengvėjimu natūraliai pasireiškia ir fantazija, laisvas minčių srautas. O tuomet galima ir tyrinėti savo santykį su scenoje rodomu kūriniu.Repeticija Kauno kultūros centre / M. Žukaitės-Bastille nuotr.– O tau pačiam ar patinka būti žiūrovu? Tikriausiai choreografui stebėti šokio spektaklį – visai kitokia patirtis.– Šokio spektaklius žiūriu dažnai, mane džiugina jų įvairovė. Visuomet stengiuosi stebėti juos tyromis akimis ir atvira širdimi, be išankstinių nusistatymų. Patinka įsitraukti į šiuos mainus – menininkams skiriu savo dėmesį, o atgal gaunu visą puokštę emocijų ir įspūdžių. Spektaklis nėra filmas ar muzikos kūrinys, kurį gali atsisukti atgal ar pakartoti. Kai viskas vyksta čia ir dabar, žiūrovai ir kūrinio autoriai kartu išgyvena tą patirtį, dalinasi erdve ir laiku. Man tai labai gražus santykis, mėgstu būti abiejose jo pusėse.– Judesio spektaklį „Prisirišimas“ kūrei su Mariia Bakalo, choreografe iš Ukrainos. Ar jums teko anksčiau dirbti kartu ir kaip tą daryti sekasi dabar?– Mariios anksčiau nepažinojau, tačiau šia pažintimi labai džiaugiuosi – ji yra itin išsilavinusi ir kūrybiška, giliai jaučianti ir puikiai prisitaikanti menininkė. Kartu vystėme ne tik kūrinio konceptą, bet ir aiškinomės daugybę techninių aspektų. Turime skirtingą estinį pajautimą, tačiau būtent dėl tų skirtumų vienas kitą efektyviai papildome, sėkmingai ir gana nesunkiai pasiekėme įvairius kompromisus, atradome abiems tinkančią darbo metodiką. Darbas su Mariia – maloni patirtis, mes daug vienas iš kito išmokome.Tiesa, prieš prisijungiant prie šio spektaklio jau pažinojau didelę dalį likusios kūrybinės komandos – spektaklyje dalyvaujantiems atlikėjams su negaliomis esu ne kartą vedęs fizinio pobūdžio užsiėmimus.Drauge diskutavome, kaip teoriškai būtų galima apibrėžti profesionalų scenos menų atlikėją-šokėją, kokie įgūdžiai būtų reikalingi siekiant išvengti ableizmo (diskriminacija ir išankstinis nusistatymas prieš žmones su negalia – aut. pastaba) apraiškų metodologijoje. Diskusijų ir judesio praktikų metu išryškėjo įvairūs komponentai ir kategorijos, kokius sceninės praktikos įrankius galima įtraukti siekiant lavinti žmonių su negalia muzikalumą, judesio koordinaciją, atmintį ir judesių žodyno gausą.Judesio užsiėmimas teatre / S. Grašytės nuotr.– Ko tave išmokė darbas su įvairias negalias turinčiais kūrybinės komandos nariais?– Atlikėjai, su kuriais dirbu, yra be galo įdomūs ir imlūs menininkai. Jų fiziniai ar kitokie ribotumai atvėrė iki šiol nepastebėtas galimybes ir ragino ieškoti pačių įvairiausių įtraukumo sprendimų. Tai – nauja ir akis atverianti patirtis man, kurios metu jaučiuosi daug išmokęs. Supratau, kad mano iki šiol taikyti metodai gali sugriūti ir tapti neveiksnūs susidūrus su taip skirtingai judančiais ir mąstančiais žmonėmis. Man dar kartą tapo aišku, kad lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti prie itin skirtingų galimybių ar poreikių yra viena svarbiausių savybių, kurias turėtų vystyti kiekvienas scenos menų profesionalas.Pasiruošimas šiam spektakliui vyko per pažintį su individualiu kūnu ir aiškinantis, kokį santykį kuria grupės jausmas, pavyzdžiui, atliekant kūno ruošybos pratimus. Bendras apšilimas ne tik ruošė fizinį, bet taip pat emocinį ir socialinį kūną, skatino bendradarbiavimą tarp atlikėjų. Judesio motyvų spektakliui paieškos vyko per ilgas praktikas (kontaktinė improvizacija, belgų choreografės Meg Stuart įkvėpti judesio pratimai, Fluxus užduotys, kūrybinis rašymas, darbas su objektais – virvėmis, vandeniu pripildytais balionais, telefono kamera), tai kūrybinei komandai padėjo ne tik atsipalaiduoti ir išlaisvinti kūrybiškumą, bet ir suartėti.– Gal galėtum papasakoti, kaip prasidėjo tavo kelias šokio ir scenos menų pasaulyje?– Nuo mažens buvau fiziškai aktyvus – lankiau tenisą ir lengvąją atletiką, bėgiojau. Ir tuo pat metu jutau, kad noriu būti scenoje, užsiimti kūryba. Iš visų meno sričių, šokis buvo ta kryptis, dažniausiai leidžianti derinti fiziškumą ir poetiškumą, jausminį pasaulį.Šokėjo profesinis kelias yra sudėtingas, reikalaujantis daug psichologinių, laiko ir finansinių resursų, o ypač jei nesi užaugęs tokioje aplinkoje, jei vaikystėje nesimokei konservatorijoje ar specializuotoje įstaigoje, kur būtų ugdomi konkretūs įgūdžiai, formuojamas ne tik kūnas, bet ir profesinis šokio, kaip amato, suvokimas. Šokėjai turi būti ryžtingi, ne tik reguliariai treniruotis, bet ir gebėti rašyti paraiškas, išmokti bendradarbiauti su pačiais įvairiausiais menininkais.– Kaip sekasi jungti kūrybines praktikas Lietuvoje ir Vokietijoje? Kokie skirtumai iškyla mintyse, kai lygini savo darbą šiose šalyse?– Septynerius metus gyvenu tarp Lietuvos ir Vokietijos ir per šį laiką pastebėjau, kad Lietuvoje daug veržlių žmonių, kurie ieško galimybių, yra paslaugūs ir dosnūs. Žmonės čia atviri, stengiasi padėti vieni kitiems, nors abiejose šalyse menininkams sudėtinga dėl kasmet keičiamo, o dažnai ir mažėjančio biudžeto. Mažinami finansiniai resursai scenos menams neišvengiamai daro įtaką ir biudžeto paskirstymui tarp institucijų ir laisvai samdomų atlikėjų – taip atsiranda skirtumai, kokio formato darbai pasiekia publiką.Nors Vokietijoje man patinka, bet galvodamas apie savo ateitį, ją labiau matau Lietuvoje. Tiesą sakant jau kurį laiką galvoju, kad po studijų norėčiau ilgainiui grįžti ir kurti čia.– Kokie tavo artimiausi kūrybiniai planai – gal laukia nauji projektai užsienyje ir Lietuvoje?– Šiuo metu kartu su Mariumi Pinigiu ir Andriumi Stakele ruošiame trupės „Nuepiko“ šokio ir muzikos spektaklį „Žmogus mėnulyje“ – visą rugpjūtį repetavome Kauno kultūros centre, o iškart po spektaklio „Prisirišimas“ premjeros kartu su „Nuepiko“ dalyvausiu savaitės trukmės kūrybinėje rezidencijoje Prienuose. Taigi, šiuo metu esu įsitraukęs į kūrybinius procesus su keliomis komandomis, smagiai jaučiuosi galėdamas tapti tokių skirtingų spektaklių dalimi.Rugsėjį grįžtu į Vokietiją, ten kartu su buvusiu Frankfurto muzikos ir scenos menų universiteto direktoriumi Dieter Heitkamp pristatysime pasirodymą „Every Little Movement“ (liet. „Kiekvienas smulkus judesys“). Kaip nurodo kūrinio pavadinimas, tai – konceptualus, minimalistinis spektaklis apie mažus, bet reikšmingus judesius.Spalio mėnesį grįžtu į Kauną, čia „Auros“ festivalio metu Kauno menininkų namuose bus pristatytas bendras mano ir šokėjos Claros Giambino kūrinys „Sudievinta” (angl. „Deified“), tai – moters rolės visuomenėje stereotipus kvestionuojantis pasirodymas, kurį Kauno miesto kamerinio teatro žiūrovai galėjo išvysti 2024 metais, „Contempo Off“ renginio metu. Ir tuomet vėl lankysiuosi Kauno miesto kameriniame teatre, čia dar kartą pristatysime „Prisirišimą“ lapkričio 22 ir 23 dienomis. Spektaklio premjera Kauno miesto kameriniame teatre įvyks rugpjūčio 23 dieną, taip pat lapkričio 22 ir 23 dienomis.