Kartais atrodo, kad Lietuva pati sau susikuria problemas, kurių vėliau herojiškai bando išvengti. Energetika – klasikinis pavyzdys.Mes kalbame apie nepriklausomybę, saugumą, konkurencingumą, bet tuo pačiu atsisakome vienintelio realaus instrumento, kuris visa tai gali užtikrinti – branduolinės energetikos.Šiandien galime konstatuoti, kad Ignalinos AE uždarymas 2010 m. buvo sprendimas be jokio strateginio mąstymo. Elektrinės uždarymas buvo pateikiamas kaip neišvengiamybė. Taip, tai buvo viena iš stojimo į ES sąlygų. Tačiau būkime sąžiningi – sprendimas buvo įgyvendintas skubotai ir neapgalvojant jokios alternatyvos.Rizikos? Jos buvo išpūstos iki maksimumo. RBMK tipo reaktoriai turėjo trūkumų, bet Ignalina nebuvo Černobylis. Elektrinė buvo modernizuota, saugumo standartai gerokai aukštesni nei 1986-aisiais. Tačiau vietoje racionalios diskusijos dominavo politinis spaudimas ir baimė.Rezultatas – Lietuva iš eksportuojančios elektros šalies tapo importuojančia. Valstybė, kuri negali pati apsirūpinti energija, niekada nebus ir pilnai nepriklausoma. Nedidelė šalis tampa visiškai priklausoma nuo rinkų, nuo geopolitikos, nuo kainų svyravimų, kurių pati nekontroliuoja.Šiandien visa tai jau reiškia didesnes kainas verslui, mažesnį konkurencingumą, didesnį pažeidžiamumą krizėse. Ir viskas dėl to, kad atsisakėme stabilaus, patikimo energijos šaltinio.Vėjo ir saulės energetika, kuriems dabar Lietuvoje skiriamas didžiausias dėmesys ir investicijos, yra pernelyg sureikšminti. Didele dalimi padiktuoti ne energetinės realybės, bet „žaliosios“ politinės mados.Saulė ir vėjas gali tarnauti kaip energetinis papildymas, o ne energetikos pagrindas.Kai nėra vėjo – nėra elektros. Kai nėra saulės – nėra elektros. Tačiau šalies ekonomika negali priklausyti nuo to, kiek švies saulutė ar gairins vėjelis. Atsinaujinančios energetikos infrastruktūriniai kaštai, jos svyravimų suvaldymas iki šiol lieka neišsprendžiama bėda.Nerimaujantiems dėl ekologiškumo reikia priminti, kad minėtoji energija anaiptol nėra jau tokia „žalia“. Taršių, nuolat atnaujinamų elementų laidojimas, poveikis gamtai, ypač paukščių migracijai, gyventojų nepasitenkinimas, kuomet jų nekilnojamas turtas nuvertėja atsidūręs šalia tokių gamybos objektų arba kraštovaizdžio sudarkymas taip pat turėtų būti tokios energetikos kaštų dalimi.Tokio poveikio akivaizdoje, vienoje, izoliuotoje vietoje veikianti, saugiai eksplotuojama atominė jėgainė yra kur kas ekologiškesnis sprendimas.Branduolinė energetika suteikia būtent tai, ko trūksta: stabilumą, nuspėjamumą ir bazinę elektros generaciją. Bijantiems priklausomybės nuo branduolinio kuro, verta pasakyti, kad urano kasyba vyksta daugelyje šalių, didžiausia jos kasybą pasaulyje vykdo Australija, o vieną kartą gautų žaliavų reaktoriaus darbui užtenka ilgiems dešimtmečiams. Jau nekalbant apie dar nepradėtus naudoti urano išteklių klodus, kurių pakaktų tūkstantmečiams elektros generacijos.Nesame šalis, kuri šioje srityje turėtų pradėti nuo nulio. Mes turime tam pritaikytą infrastruktūrą (Ignalinos regionas), specialistus, patirtį, institucinį žinojimą, geografinę vietą, tinkamą tokiai elektrinei. Turime visą know – how. Taip pat, dešimtmečių perspektyvoje, čia turėtų būti sukurta ir tinkama branduolinių atliekų laidojimo vieta.Surasti Europoje naują vietą branduolinės jėgainės statybai šiandien yra misija neįmanoma, bet mūsų kraštas tam pasiruošęs jau dabar.Yra manančių, kad hipotetinio konflikto atveju, nauja atominė elektrinė Visagine būtų ypatingai pažeidžiama dėl galimų Rusijos karinių veiksmų. Bet tokia baimė nėra pagrįsta.Šiuolaikinės atominės jėgainės (ypač III+ kartos) projektuojamos taip, kad atlaikytų ekstremalias situacijas – įskaitant sprogimus ar net lėktuvo užkritimą. Tokie projektai turi pasyvias saugos sistemas, kurios veikia be žmogaus įsikišimo ar elektros tiekimo.Po Černobylio katastrofos ir Fukušimos Daiči avarijos reaktoriai projektuojami taip, kad net ir pažeidus išorines sistemas, branduolinis kuras liktų izoliuotas. Todėl nuotėkio galimybė, net vykstant karui aplinkui, lieka absoliučiai minimali. Gamtinių stichijų klausimu apskritai esame viena saugiausių teritorijų Žemėje.Galiausiai, pulti atominę elektrinę ar kitaip šantažuoti ja NATO nares prilygtų branduolinei atakai prieš patį aljansą. To eskalavimas būtų tikrai ne tai, ko norėtų agresorius. Toks žingsnis reikštų ne tik užimtų teritorijų atkovojimą, bet ir visišką Rusijos armijos sunaikinimą visame regione, dėl ko Maskva rizikuotų prarasti įtaką Kaliningrade, Baltarusijoje, Padniestrėje ar fronte Ukrainoje.Branduolinės energetikos srityje turime viską, ko daugelis šalių tik siekia, o rizikos išlieka minimalios. Didžiausia kliūtis šiandien nėra technologinė ar ekonominė. Ji yra psichologinė - politinė.Mes bijome branduolinės energetikos, bet nebijome priklausomybės. Bijome hipotetinių avarijų, bet ignoruojame realias ekonomines pasekmes.Lietuva jau kartą turėjo stiprią energetinę poziciją. Mes jos atsisakėme tikėdami, kad kažkas kitas užtikrins mūsų saugumą. Dabar laikas prisiimti atsakomybę patiems.Liaukimės išradinėję dviratį. Turime patirtį, turime vietą, turime žmones. Reikia tik politinės valios ir politikų drąsos veikti. Ir kuo greičiau.