Kristijono Bartoševičiaus išvedžiojimai, kratantis kaltės po nepalankaus verdikto rezonansinėje pedofilijos byloje, subyra nuo pirmo bent kiek kritiškesnio žvilgsnio – jie tokie silpni, kad vos pradėjus atidžiau gilintis į šią itin skaudžią ir gėdingą istoriją, ima drebėti tarsi skylėtos šimtametės pašiūrės sienos pūstelėjus bent kiek stipresniam vėjui.K. Bartoševičius, regis, pasirinko labai patogią poziciją – kadangi bylos medžiaga nevieša, buvęs parlamentaras pareiškė negalintis visuomenei pristatyti „aspektų ir elementų“, kurie, girdi, pagrindžia visa tai, ką jis „aiškiai sakė“ su savo advokatu, kitaip sakant, jo nekaltumą. Po uždarumo širma galima įtikinėti iki pamėlynavimo, kaip čia nekaltai tave siekiama nuteisti, koks neteisingas, neatspindintis realybės yra nuosprendis, o žurnalistams paklausus, kokia visgi toji realybė, čia pat atkirsti: „Taigi aš negaliu pasakoti apie bylą“. Baudžiamosios bylos aplinkybės dėl suprantamų priežasčių yra ypatingai jautrios, todėl daugelio jų, siekiant apsaugoti nukentėjusius nepilnamečius, pagrįstai neįvardijo nei Panevėžio apygardos teismas, pasiuntęs K. Bartoševičių į belangę 7 metams, nei teisėsauga. Teisėjas: K. Bartoševičius mažamečius prievartavo ir tvirkino būdamas Seimo nariuTačiau ir iš to, kas tapo viešai prieinama, galima susidaryti aiškią nuomonę apie K. Bartoševičiaus „argumentų“ menkumą.Ko gero, netgi dviem asmenims, susimokiusiems kažką apkalbėti, „pakišti“, duoti neteisingus parodymus, reikėtų gerokai paplušėti, iš anksto derinant pozicijas – neišvengiamai būtų lyginami parodymai, tikrinamos versijos, vertinama daugybė aplinkybių, susijusių su inkriminuojamo nusikaltimo vieta, laiku, apklausų metu pateiktos informacijos patikimumu ir kitais faktoriais. Ir dar toli gražu neaišku, ar toji dviejų suokalbininkų užmačia pavyktų. Šiuo atveju iš esmės nuoseklius, svariais pripažintus parodymus prieš K. Bartoševičių davė net 4 nukentėjusieji nepilnamečiai, todėl tikimybė, kad jie visi susimokė arba suklydo, netyčia jį supainiodami su kitu asmeniu, yra išties nedidelė. Tiksliau, jos dydis labau panašus į mikroskopinį. Dar viena svarbi detalė – paaugliai vargu ar iš viso turėjo svarų tikslą, motyvą, apkalbinėti K. Bartoševičių, prikurti apie jį nebūtų istorijų, taškantis kraupiais kaltinimais: jei toks motyvas būtų paaiškėjęs, bylos baigtis tikriausiai būtų visai kitokia. Sunku būtų net įsivaizduoti, kad štai, susibūrė tam tikra grupė vaikų (ne vienas, ne du ir netgi ne trys) ir ėmė šnekėti tarpusavyje: na, nepatinka mums tas K. Bartoševičius, todėl papasakokime (tėvams, policijai, kitoms tarnyboms), kad jis mus tvirkino ir prievartavo. Ir po to visi „sąmokslininkai“ sutartinai prabyla, tiražuodami prasimanymus (arba „masiškai“ suklysdami, kaltinant K. Bartoševičių). Ir tie „apkalbnėtojai“ taip nuosekliai viską išdėsto, kad jais visais patiki artimieji, policija, prokuratūra, medicinos ekspertai, trijų teisėjų kolegija. Skamba tarsi iš fantastikos srities.Apskritai, vertinant viešai pasiekiamą informaciją, jos visumą, susidaro tvirtas įspūdis, kad K. Bartoševičiaus „tiesa“ ir „logika“ šauna labai toli nuo tikrovės – jo žodžiai absoliučiai nekelia pasitikėjimo. Buvęs parlamentaras po nuosprendžio dėstė apie „milžinišką spaudimą“, kurį proceso metu neva darė žiniasklaida ir visuomenė (kliuvo, žinoma, ir prokuratūrai, kuri esą tą spaudimą inicijavo), todėl esą natūralu, kad buvo priimtas jam nepalankus nuosprendis.Ši motyvacija – faktiškai niekinė. Pagal tokią smarkiai sukarščiavusią logiką „spaudimo kortą“ būtų galima traukti kiekvienoje platų atgarsį sukėlusioje byloje. Apie tam tikras rezonansines temas rašo, rodo žurnalistai, aptarinėja visuomenė? Žinoma, tai jau automatiškai tampa „spaudimu teismui“, lemiančiu „nepelnytas“ bausmes. Skamba išties absurdiškai, nes tuomet reikėtų uždrausti aprašinėti visus rezonansinius procesus, kad, šiukšu, pats informacijos paskelbimo faktas neužkliūtų kuriam nors teisiamajam. Po nuosprendžio paskelbimo K. Bartoševičius aiškino pasigedęs „pagrindimo, analizės, argumentacijos“, pareiškė, jog jo kaltė esą neįrodyta, laidė akmenukus į teismo daržą, kad neva nežinant visų detalių ir niuansų, neįmanoma priimti „absoliučiai teisingo sprendimo“, tačiau ištrimitavus visą šitą labai jau skysta argumentacija persunktą „a“, jam nevertėtų nutylėti ir kitų abėcėlės raidžių. Dėl vaikų prievartavimo nuteistas K. Bartoševičius: mano kaltė neįrodytaO būtent: keturi žmonės (ir net ne suaugę, o vaikai) duoda parodymus prieš K. Bartoševičių, tvirtindami, kad jis prieš juos įvykdė seksualinio pobūdžio nusikaltimus (vieną prievartavo, kitus 3 tvirkino). Parodymai – iš esmės nuoseklūs, nepilnamečiai kalba apie tas pačias įvykių vietas, tuos pačius laikotarpius. Visi vaikai nurodė ne ką kita, o vieną ir tą patį asmenį – K. Bartoševičių. Taip, pasakojimai – saviti, išskiriant aplinkybes, kurios kiekvienama nukentėjusiajam atrodė reikšmingos, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad yra pagrindo netikėti jų žodžiais.Nors tiek K. Bartoševičius, tiek ir jo advokatas bandė sukelti abejones dėl nukentėjusiųjų psichologinių-psichiatrinių ekspertizių patikimumo, šis bangelių kilnojimas priminė nevykusius mėginimus stvertis už pirmo pirmo pakliuvusio po ranka šiaudo. Bylos svarstymas neabejotinai persikels į aukštesnes teismų instancijas, kurios priims galutinį sprendimą. Tai padarys ne žurnalistai ir ne visuomenė, ne prokurorai ir ne advokatai.Prokuroras K. Bartoševičiui prašo ilgesnio laisvės atėmimo, drausti dirbti su vaikaisTačiau K. Bartoševičiui nederėtų stebėtis kilusiu ažiotažu dėl jam inkriminuojamos pedofilijos – ak, kiek teisme jūsų daug, koks susidomėjimas tiktai viena byla. Besistebinčiajam vertėtų suvokti, kad jis tapo pirmuoju parlamentaru per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, kuris dar Seimo nario kadencijos laikotarpiu pateko į teisėsugos akiratį dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus. Kad dėl kilusio skandalo jis strimgalviais išlėkė iš parlamento, o dabar jam jau yra paskelbtas nuosprendis. Kad aukų yra net 4, o vienas iš dešimties jam inkriminuojamų epizodų yra labai sunkus nusikaltimas – mažamečio seksualinis prievartavimas. Todėl visiškai dėsninga, kad ši byla yra plačiai nušviečiama, aptarinėjama, žmonės reiškia apie ją savo nuomonę. Ir taip būtų kiekvienoje demokratinėje valstybėje.