Seno kauniečio žingsniu (užtikrintai, bet be įtampos, ir greitai, tačiau neskubėdamas) einu Laisvės alėja, žvilgsniu skenuoju amžinojo knygyno lange išdėliotas naujienas, nuryju seilę atsigręžęs į praviras amžinosios spurginės duris, stabteliu prieš amžinojo teatro fasadą, nuo kurio žvelgia į amžinąjį Klausą Kinskį panašus bičiulis aktorius, staiga pakeitęs kryptį neriu į kitapus gatvės žiojėjančią arką, laiptinės spynoje surenku tą patį amžinai slaptą kodą, pakylu į trečią aukštą ir nepasibeldęs praveriu duris. Ir iškart – tas svaiginantis, apgaubiantis, įtraukiantis, mistinis ir kitaip banaliai vadintas, neabejoju – visiems mums, „Nemuno“ skaitytojams, gerai pažįstamas, bet vis tiek nepaliaujamai viliojantis – aliejinių dažų, paieškų nevilties ir atradimų ekstazės kvapas. Amžinasis dailininko dirbtuvės kvapas.Parkas II, 2024. Aliejus, drobė, 120 × 120 cm.Ant sienų, pasieniuose, ant stalų ir ant grindų kabo, stovi ir guli paveikslai įvairiose kūrybinio proceso stadijose: vieni – parduoti, pabrėžtinai rūpestingai pakuojami kelionei į naujųjų šeimininkų artimų ir tolimų pajūrių interjerus, kiti – atrinkti eilinei parodai, dar kiti – kol kas neaiškaus likimo, lyg ir nebaigti (ar jau baigti – juk ne aš sprendžiu), ir tie svarbiausi, daugiausia žadantys, paslaptingiausi – dar tik švarių gruntuotų drobių pavidalu. Kažkur tarp jų išnyra autorius Peeteris Krosmannas, menininkas iš Tartu, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Kaune. „Tere“, pasisveikinu, iškart išnaudodamas didžiąją savo estiško žodyno dalį. O štai Peeterio atgal pamėtėtas „labas“ jau seniai nebeatskleidžia jo lietuvių kalbos gebėjimų. Bepigu – jis turi gerą mokytoją. Su žmona tapytoja Migle Kosinskaite (jei turite jos darbų, vadinasi, bent kol kas jums gyvenime sekasi) jie dalijasi taip pat ir dirbtuve. Miglė ir dabar šalia, pasiryžusi dalyvauti pokalbyje kaip klausytoja.Parkas, 2021. Aliejus, drobė, 100 × 100 cm.Peeteri, man Estija nuo pat vaikystės atrodė ypatinga, linksmai susijusi su naujomis patirtimis. Pirmąją naktinio klubo programą mokydamasis šeštoje klasėje pamačiau ne čia pat Laisvės alėjoje buvusioje „Orbitoje“ (šiukštu nebūtų įleidę!), o su tėvais nuvykęs į Saremos salą (įeinant mamai tiesiog pakako pasakyti, kad neturi kur manęs palikti). Pirmą kartą pakvietęs mergaitę į kiną, išsirinkau estų filmą. Ir neapsirikau: jo herojams rūpėjo įgyvendinti ne tik savo, bet ir mūsų tuometę svajonę – iš sovietinio „rojaus“ pabėgti į Švediją! Pirmasis Viljandi roko festivalis sulaukė daugybės Lietuvos „piligrimų“, parnešusių į namus neįtikėtinų istorijų apie naująjį Baltijos Vudstoką ir pasiryžimą ten važiuoti kitąmet. Estija – tai laisvės ir rokenrolo dvasia! – štai ką tada galvojau. O kaip vaikystėje, žvelgdamas iš Estijos, Tu įsivaizdavai Lietuvą?Pirmiausia pasakysiu, kad Tavo įsivaizduojama anuometė Estija, matyt, buvo daug romantiškesnė nei manoji, kurioje gyvenau. Savo vaikystės namuose turėjau puikią, mamos pastangomis puoselėjamą ir nuolat pildomą biblioteką. Buvau knygų rijikas, jos man buvo pagrindinis pasaulio pažinimo šaltinis. Prisimenu gražią seriją „Šimto tautų pasakos“, kurioje 1972 m. išėjo ir lietuviškų pasakų knyga. Iš jos labiausiai įstrigo „Eglė žalčių karalienė“ – jaudinanti, liūdna ir sykiu šiek tiek bauginanti istorija. Lietuvą įsivaizdavau kaip tolimą ir stebuklingą kraštą kažkur už septynių žemių ir devynių jūrų. Žinoma, mažo žmogaus žemėlapyje – kitokie atstumai: nuėjęs pasidairyti po tankų vaikystės mišką, kuriame taip bijodavau pasiklysti, šiandien randu viso labo tik kuklų paupio brūzgyną. Tas brandos amžius, kai jau galėjau keliauti savarankiškai, man atėjo kartu su svarbiomis geopolitinėmis permainomis. Kritus geležinei uždangai ir atsivėrus sienoms, kojos nešė ten, kur akys vedė pirmiausia – į Vakarus, mano mylimų rašytojų nurodytomis kryptimis. Taip jaunystėje ir likau Lietuvos neatradęs. Juo labiau džiaugiuosi tai padaręs dabar, leisdamas Lietuvai mane kaskart maloniai nustebinti.Romuva, 2024. Aliejus, drobė, 140 × 90 cm.Prieš kelis metus, pakvietęs bičiulius kartu švęsti Estijos Nepriklausomybės dieną, išdalinai visiems savo šalies himno tekstą.Turiu jį ir šiandien. „Mu isamaa, mu õnn ja rõõm, kui kaunis oled sa!“ – jau pirmame sakinyje radau žodį, primenantį mano gimtojo miesto pavadinimą. Neseniai surengei parodą – dovaną kauniečiams. Tavo drobėse gerai pažįstamos miesto vietos nušvito santūriomis, lyg pro šiaurietišką miglą prasismelkiančiomis spalvomis. Todėl knieti paklausti estiškai: kas Kaunas on kaunis?Taip, tačiau tą patį galiu pasakyti ir apie daugelį kitų miestų. Nebūtinai iškart, bet atidžiau pasižvalgęs visur gali aptikti žavingų dalykų. Kaunas, žinoma, gražus. Čia labai panaši nuotaika ir atmosfera, kaip mano gimtajame Tartu. Štai Kauno Žaliakalnis – visai kaip Tartu rajonas Tähtvere: ir čia, ir ten teritorija gausiai nužymėta pasiturinčių tarpukario inteligentų, pramonininkų, rašytojų, universiteto profesorių memorialinėmis lentomis. Žinau, kad kažkada turėjote populiarią „Tartu“ kavinę, o mano vaikystės mieste tuo metu veikė restoranas „Kaunas“. Dabar toje vietoje taip pat yra restoranas, tik vadinasi jis „Atlantis“, lyg užuomina į praeitin nugrimzdusią tos vietos didybę. Tartu, kaip ir Kaunas, turi sunkiai paslepiamą „antrojo“ šalies miesto kompleksą. Nepaisant tokių panašumų, prireikė laiko, kol Kaunas man tapo artimas. Iš pradžių, kol viskas buvo nauja, vaikščiojau ir ieškojau „savo“ vietų, suprasdamas, kad greičiausiai matau tik paviršių, tik namų fasadus gatvėse. Dabar, po aštuonerių metų, jaučiu, kad pavyko pažvelgti šiek tiek giliau. Dar nesu čia savas (gal niekada nebūsiu?), bet jau lyg ir pradėjau girdėti kažkokį man svarbų miesto ritmą. Tavo minėtoje parodoje – urbanistiniai peizažai, kuriuos tapiau visiems gerai žinomose Kauno vietose, stebėdamas jas daugybę kartų skirtingais metų laikais kaskart kitoje šviesoje. Tarsi sekdamas savo mėgstamu rašytoju Jorge Luisu Borgesu, kiekvienoje drobėje norėjau aprėpti visas įmanomas apšvietimo galimybes, akimirkos įspūdyje, lyg kapsulėje, bandydamas sutalpinti bėgančio laiko tėkmę. Beje, ar žinai, kad Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ tiražas Estijoje buvo išleistas penkiasdešimt dviem skirtingais viršeliais, lyg pilna pokerio kortų kaladė? Puiki knyga ir puikus leidėjų sumanymas. Savąjį „Kauno pokerį“ dėlioju Miglės padedamas. Jos dėka žymiai lengviau orientuojuosi įvairiuose vietiniuose „rateliuose“: tarp draugų, kolegų menininkų, galerijų ir – nėra čia ko slėpti – potencialių pirkėjų.Dar viena diena, 2024. Aliejus, drobė, 140 × 90 cm.Kažkada pasiteiravęs savo bičiulio tapytojo apie tai, kaip jis nusprendžia, ar paveikslas užbaigtas, gavau tokį atsakymą: „Kiekvienas neparduotas paveikslas – nebaigtas, o kiekvienas parduotas – baigtas.“ Ar nekyla pagunda vis „pataisyti“ darbus?Prisimeni frazę „geriausias būdas kovoti su pagunda – jai pasiduoti“? Neseniai pasidėjau ant molberto kelis jaunystės darbus ir, kaip sakai, „pataisiau“. Tai visai nereiškia, kad jie tapo geresni, tiesiog – kitokie. Toli gražu ne visada galima taip pasielgti. Kai kurių darbų geriau išvis neliesti. Kiekviena spalva, kiekvienas potėpis ar taškas paveiksle įgyja prasmę ir egzistuoja tik trapiuose tarpusavio santykiuose, taigi, keisdamas kurį nors vieną elementą, greičiausiai turėsi pakeisti ir kitus. Todėl kartais tiesiog nutapau naują paveikslą ankstesne tema. Taip gimsta – kaip mano mėgstamos Alinos Orlovos dainoje – „senos istorijos lūpom naujom“. Garsusis norvegas Edvardas Munchas sukūrė daug savo sergančios sesutės atvaizdų, daugiau nei keturis dešimtmečius vis grįždamas prie to paties skaudaus siužeto. Iš naujo, iš naujo ir vėl iš naujo. Kodėl „netaisė“ to vienintelio pirmojo varianto?Apie „pataisymus“ galiu papasakoti linksmą nutikimą iš savo estiškos jaunystės laikų. Kartą į mane kreipėsi solidi vyresnio amžiaus dama, atsinešusi į mano studiją gražiai įrėmintą marinistinį peizažą. Jai atrodė, kad tas paveikslas – nuobodus: jūra, krantas, debesys ir tiek. Be to, ji tiksliai žinojo, kas galėtų pataisyti reikalą. „Norėčiau vikingų laivo pirmame plane“ – toks buvo damos pageidavimas! Kad ir kaip mane džiugino komercinė nesudėtingo užsakymo dalis, negalėjau nepaisyti profesinės etikos ir solidarumo. Pagal parašą drobės kampe ir kitus požymius nustačiau „nuobodybės“ autorių, susiradau adresą ir nuvykau pas jį. Papasakojęs apie neįprastą klientę, pasiūliau jam pačiam „pataisyti“ savo paveikslą. Autorius, pagyvenęs ir pripažintas tapytojas, tik nusijuokė ir suteikė man absoliučius įgaliojimus įgyvendinti užsakymą – „daryk, ką tik nori“. Manau, kad džiaugsmingai prie kranto artėjančių vikingų pilnas laivas man visai neblogai nusisekė. Vis tik, paklusęs kažkokiam vidiniam balsui, nutapiau jį ant popieriaus ir rūpestingai įklijavau į paveikslą taip, kad prireikus galima būtų nesunkiai grąžinti darbui ankstesnį originalų pavidalą. Senoji dama buvo labai patenkinta. Neilgai trukus ji sugrįžo, nešina kitu paveikslu. Šįkart tai buvo per mišką vingiuojantis kelias, suprantama – tuščias. „Argi nebūtų geriau, kad tuo keliu, laikydamiesi už rankų, eitų vaikinas su mergina?“ Pajutęs, kad tai gali būti per ilgo bendradarbiavimo pradžia, mandagiai atsisakiau. Beje, tuomet jau žinojau, kad paveikslai iš tiesų priklauso ne damai, o kažkur laikinai išvykusiam jos sūnui.Marija, 2020. Aliejus, drobė, 70 × 90 cm.Būdamas Vilniaus dailės akademijos tarybos nariu, ilgiau nei ketverius metus turėjau galimybę artimiau bendrauti su meno pedagogais. Prisimenu, kaip mane, atėjusį iš tiksliųjų mokslų, nustebino diskusija apie subjektyvumo problemą, vertinant studentų darbus menų studijose. Tu jau daugelį metų dėstai Tartu meno mokykloje, Dailės kolegijoje, nuolat esi kviečiamas skaityti paskaitas kitose institucijose. Sakyk, negi šiandien, XXI a., vis dar nėra nusistovėjusių vertinimo kriterijų?Negirdėjau apie kokią nors išskirtinę pažangą šioje srityje. Nemanau, kad tradiciniai pažymiai yra geras sprendimas, nors pats būnu priverstas juos rašyti, kai tą diktuoja akademinės institucijos tvarka. Rezultatų vertinimo subjektyvumas menų studijose – universali problema. Ta proga norėčiau kai ką patarti ne tiek savo kolegoms dėstytojams, kiek studentams. Kažkada, mokydamasis privačioje Konrado Mägi studijoje, turėjau griežtus pedagogus, kurių kiekvienas reikalavo visiškos ištikimybės savo kūrybiniam metodui ir negailestinga kritika baudė nepaklusniuosius. „Nevaržoma saviraiška – po 13.00“ – toks buvo jų atsakymas į mūsų nedrąsius kūrybinės laisvės prašymus. Mokykloje – amatas ir disciplina, po pamokų – laikas asmeniniams pomėgiams ir improvizacijai. Džiaugiuosi greit supratęs abiejų dalių – „iki 13.00“ ir „po 13.00“ – būtinumą ir svarbą.Kultūra, 2019. Aliejus, drobė, 130 × 90 cm.Ankstyva pažintis su tokiomis taisyklėmis vėliau labai pravertė studijuojant universitete. Bandau jas paaiškinti ir savo studentams. Matau, kaip vieniems iš jų aklas pedagogų reikalavimų vykdymas atrodo nesuprantamas ir sunkiai pakeliamas. Studijos jiems virsta kančia arba išvis nutrūksta. Kitiems priešingai, svarbiausia – įtikti savo dėstytojams. Tokie gal ir baigia studijas neblogais pažymiais, bet mažai ką supratę ir išmokę. Manau, kad optimali strategija – pripažinti, laikytis ir neginčyti taisyklių, bet sykiu stengtis perprasti jų subjektyvumo priežastis bei ribas, kad žinotum, kada ir kaip geriausia tuos reikalavimus laužyti. Ieškoti ir rasti savo „13.00“! Tai svarbu ne tik studentams ir ne tik menininkams, Alfredai.Kauno kosmodromas, 2022. Aliejus, drobė, 120 × 120 cm.Santaka, 2019. Aliejus, drobė, 90 × 130 cm Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 7).Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau tekstų skaitykite čia.