Rolandas Palekas – vienas ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos architektūros kūrėjų, kurio vardas siejamas su jautrumu kontekstui, santūria estetika ir gebėjimu derinti racionalumą su poetišku mąstymu. Vilnius TECH dėstytojas, studijos „Paleko archstudija“ įkūrėjas, daugelio architektūrinių konkursų laimėtojas ir pastatų, kurių poveikis miestui juntamas ne tik vizualiai, bet ir konceptualiai, autorius. 2014 m. už miesto ir gamtos darną architektūroje R. Palekui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Vienas naujausių pastarųjų metų „Paleko archstudijos“ projektų – M. K. Čiurlionio koncertų centras Kaune, siūlantis miestui drąsiai įsitraukti į dialogą su upe. Laukdami šio ambicingo objekto statybų pradžios pasikalbėjome su Rolandu apie santykį su miestais, kuriuose jam teko kurti, geros architektūros principus, kūrybos džiaugsmą ir perfekcionizmo keliamus vidinius konfliktus.M. K. Čiurlionio koncertų centro konkursinis projektas Kaune, 2017. Architektai – R. Palekas, B. Puzonas, D. Uogintė, A. Palekienė, U. Morkūnaitė, K. Burbaitė, R. Samackaitė / „Paleko archstudijos“ vizualizacijos.Pradėkime banaliai – apie ką pastaruoju metu svajojate?Šiaip tai… noriu išsilaikyti motociklo teises. Juokauju. Turiu ne tiek svajonę, kiek sąmoningą suvokimą: išmokti atsiriboti, išsigryninti ir trinti, trinti, trinti. Trinti taip, kad liktų labai mažai. Kalbu apie virtualų pasaulį, daiktų pasaulis mane džiugina labiau. Kartais pagaunu save galvojant: gaila, kad kažką kadaise išmečiau – dabar to pasigendu, norėčiau bent žvilgtelėti, paliesti. Noriu virtualius dalykus trinti be gailesčio, o tikrus – pasilikti.Jaučiu laikinumą, trapumą ir tada imu galvoti apie supančius žmones. Todėl svajoju, kad mano vaikams sektųsi. Ne tik biologiniams palikuonims, bet ir visiems jaunesniems kolegoms, su kuriais esu dirbęs – įskaitant ir tave. Tiems, su kuriais esu turėjęs šiltus kontaktus; asmenybėms, kurios kažkada atėjo į mano gyvenimą ir su kuriomis pats augau. Noriu, kad jums visiems pasisektų.M. K. Čiurlionio koncertų centro konkursinis projektas Kaune, 2017. Architektai – R. Palekas, B. Puzonas, D. Uogintė, A. Palekienė, U. Morkūnaitė, K. Burbaitė, R. Samackaitė / „Paleko archstudijos“ vizualizacijos.Kad jau prakalbome apie vaikus, galime pasikalbėti ir apie meilę. Man regis, jūs – įsimylėjęs architektūrą. Visai neseniai išgirdau vieną receptą: „Įsimylėjimui reikia problemos ir vilties.“ Kokia problema šiame kūrybiniame etape jums neduoda ramybės? Ir kas, vis dėlto, teikia viltį?Kokia problema? Kaip pastatyti Čiurlionio koncertų salę. Nes panašu, kad statyti reikės. Kaip tai padaryti – ir atlikti maksimaliai gerai? Pavyzdžiui, mane jau kurį laiką neramina stiklai, nes tai eksperimentas – esame sukūrę lenktus stiklus fasadui. Dėl pastato išorės man ramu, bet kaip ta banguojanti langų siena atrodys iš vidaus? Kokį įspūdį sukels? Bandome tuos dalykus kažkaip išsiaiškinti.Dar man rūpi didžiosios simfoninės salės akustika. Tam tikra prasme tai yra burtai. Juk kūriniai, kurie ten skambės, atlikėjai, kurie gros, verti nepriekaištingo garso.Galų gale – iš kur reikės gauti pinigų? Kartu su partnere Dalia Uoginte norime nerti į šį projektą ir dirbti, netaupydami savo kūrybinių jėgų. Bet mėnesio pabaigoje visiems reikia mokėti algas. Jei žmonių bus daug ir ilgam – iš kur paimti tiek lėšų? Nepoetiški klausimai, bet jie visai neblogai iliustruoja, su kuo susiduria architektas. Sutartį pasirašėme dar prieš pandemiją, prieš karą – visai kitomis kainomis nei dabar.Reikės kūrybiškai spręsti ne tik architektūrinius klausimus. O viltis?Viltį teikia tikėjimas, jog jau yra patirties. Ir nedingstantis noras padaryti labai gerai, atiduoti save visą. Sukurti kažką gero gali tik taip. O buitiniai klausimai – jie kažkaip susidėlios.Laukiate tos džiugios akimirkos, kai pastatas jau stovės, kai bus kerpama juostelė?Negalvoju apie juostelės perkirpimą. Labiau įsivaizduoju įėjimą į didžiąją simfoninę salę ir, tarkime, Modesto Pitrėno ar kito dirigento vedamo orkestro pirmuosius garsus – pirmąjį ten suskambėsiantį kūrinį. Laukiu to jausmo. Reikia tik iki to momento neprarasti klausos. O tada jau galiu būti ir kurčias.Bet iki tol dar laukia daug darbo ir rutinos. Grynosios kūrybos mūsų darbe nėra tiek daug. Didesnę laiko dalį sudaro veiklos, panašios į prodiusavimą, procesų koordinavimą. Tai, beje, irgi tam tikra prasme yra kūryba – tik kitokia.Vilniaus universiteto biblioteka, MKIC, Vilniuje, 2015. Architektai – R. Palekas, B. Puzonas, A. Palekienė, P. Išora, M. Zemlickaitė, M. Šiupšinskas, L. Sužiedelytė, A. Barzda, J. Garšvaitė, V. Bavarskis / Norbert Tukaj nuotr.Bet toje kasdienėje veikloje, rutinoje – ar ir ten kas nors teikia džiaugsmo? Gal net sukelia euforiją?Su patirtimi viskas tampa šiek tiek ramiau – euforija, ko gero, būtų per stiprus žodis. Žinoma, geras tarpinis rezultatas džiugina. Arba nesumeluotas kolegų komentaras. Dėl to man taip patinka dirbti su studentais – ten labai gerai jaučiuosi, nes daugelis jų atviri, neslepia reakcijų.Ryškiausiai, aišku, prisimenu pirmą laimėtą didelį konkursą – „Victoria“ bokštą Vilniuje. Va tada tikrai patyriau didžiulį džiaugsmą. Vėliau tų laimėjimų buvo daugiau, bet pojūčiai – jau ramesni, nuosaikesni.Man labai patinka nuvažiuoti į statybvietę ir išsipurvinti batus. Nepamenu atvejo, kad purvinos statybos man nebūtų pakėlę nuotaikos – juk jau matau tai, ko dar nemato kiti. Grįžtu švytėdamas.Dabar Kaune kyla „Nemunaičiai“. Nuvažiuoji – ten septyni kranai, viską stato šimtai žmonių. Žinai, kad tavo komanda stipri, kompetentinga, viskas prižiūrima. Ugnė Morkūnaitė, vadovaujanti šiam projektui, yra būtent tokia. Galų gale – ne viskas bus tobula, ne viskas pavyks, bet žinai, kad iki tol visi atidavėme maksimumą ir taip darysime iki galo. O darbo rezultatai liks ilgam, tai keis miestą, žmonių gyvenimus.Rasų namai Vilniuje, 2015. Architektai – „Paleko archstudija“: R. Palekas, B. Puzonas, P. Išora, A. Brazauskaitė; architektūros studija „Plazma“: R. Mikulionis, G. Vaitkevičius, P. Daugis / Norbert Tukaj nuotr.Ilgam juk išliks ne tik geri pastatai, bet ir tie, kurie mažiau pasisekė. Ar yra koks nors geros architektūros receptas?Man patiko Gintaro Kuginio žodžiai, kad ne kiekvienas pastatas vadintinas architektūra. Kokios prielaidos reikalingos gerai architektūrai? Nežinau. Tik po kurio laiko paaiškėja, ar tai buvo architektūra iš didžiosios, ar iš mažosios A.Stipriausią įspūdį man palikę objektai visuomet buvo gerų proporcijų. Proporcijos – be galo svarbu. Dar – medžiaga. Medžiagos vientisumas tiek eksterjere, tiek interjere. Anksčiau ne visada tam skirdavau dėmesio, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kokia ji svarbi. Tóbula būtų tiesiog dėti plytą ant plytos ir kad tą pačią plytą matytum tiek iš išorės, tiek iš vidaus.Ir dar – šviesa. Ji yra esminė.Viskas: proporcijos, medžiaga ir šviesa. Apie tai galvodamas prisimenu Romos Panteoną. Kai įeini į tokią erdvę su ta skyle viršuje ir pro ją srūvančiais saulės spinduliais, nebegali išeiti. Atsimenu, atsisėdau ten kamputyje ant grindų, ištiesiau kojas, ilgai, ilgai sėdėjau ir tylėjau. Tai yra architektūra iš didžiosios A. Bet tokį lygį pasiekti – labai reta, beveik neįmanoma.Pasvarstykime, kas Vilniuje gražaus – man labai patinka ankstyvieji Gedimino Baravyko darbai: Santuokų rūmai, Nacionalinė dailės galerija (buvęs Revoliucijos muziejus). Iš senesnių pastatų, prisimenu, piešiau Vileišių rūmus Antakalnyje – architekto Augustino Kleino projektuotą nuostabių proporcijų vilą. Ir, žinoma, brolių Nasvyčių interjerai – Dramos teatras, Centrinis paštas. Išskirtiniai darbai, kuriuose puikiai jaučiamos proporcijos, žaidžiama su medžiaga ir šviesa.Gal dar nepaminėjau vieno svarbaus dalyko – gerai architektūrai būtinas geras santykis: su aplinka, su žmonėmis, su kitais pastatais. Galiausiai – su laiku. Netgi tos pačios proporcijos, kurios man tokios svarbios – jų kanonas kilęs dar iš antikinės Graikijos, – rodo elementų tarpusavio santykį.Jau išsiaiškinome, kad esate įsimylėjęs architektūrą, bet galbūt iš to kyla ir problemų?Na, čia vėl pasakysiu banaliai – architektūra yra mano gyvenimas. Ir, svarbiausia, ji manęs neįkalina siauruose rėmuose. Priešingai – ji suteikia laisvę, leidžia mąstyti daug plačiau, suvokti dalykus, kurie išeina toli už architektūros ribų. Bet tik tada, kai suvokiu ją ne kaip miesto papuošimą, o kaip kažką, kas skirta žmogui. Tuomet pradeda rūpėti klausimai, kurie nėra apie dizainą ar stilių. Jie apie žmones, apie santykius, apie pasaulį. Tokia architektūra – išlaisvinanti sritis.Bet taip, čia slypi ir tam tikras pavojus. Bent jau man. Kartais jaučiu labai stiprų reiklumą sau, bet kartu – ir perdėtą reiklumą kitiems. Kartais man nepavyksta nutylėti, kai pamatau profesinių trūkumų kitų darbuose. Pajuntu, kad kaip žmogus geriau būčiau patylėjęs.Tas santykis – tarp buvimo geru architektu ir buvimo geru žmogumi – man yra aktualus. Vidinis konfliktas nuolat gyvas. Šiaip jau esu labai liberalus, bet perfekcionizmas, maksimalizmas – jie vis tiek neišnyksta.Rasų namai Vilniuje, 2015. Architektai – „Paleko archstudija“: R. Palekas, B. Puzonas, P. Išora, A. Brazauskaitė; architektūros studija „Plazma“: R. Mikulionis, G. Vaitkevičius, P. Daugis / Norbert Tukaj nuotr.Ar šis vidinis konfliktas persikelia ir į kūrybinį biuro gyvenimą?Tą labiau jaučiu bendraudamas su išore, o ne biuro viduje. Kolegos, su kuriais dirbu, yra velniškai darbštūs, gabūs ir talentingi. Artimų vertybių. Matau, kaip puikiai jie susitvarko, ir kartais man geriau net nesikišti. Nežinau, iš kur jie atsiranda – tiesiog esu linkęs manyti, kad man pasisekė.O kokios asmenybės jums padarė didžiausią įtaką?Architektas Vytautas Dičius. Studijų metais kartu su Vytu dalyvavome konkurse, kuriame nugalėjome. Jis man padarė vertybinę įtaką. Iš jo išmokau išlikti sąžiningas, visų pirma, prieš patį save. Vėliau – Francis D. K. Chingas, kurio knygą „Architecture: Form, Space, & Order“ – tokią puikiai paruoštą architektūros amato abėcėlę – perskaičiau 1992 m. išvykęs studijuoti į Daniją. Dar vėliau – Louisas Kahnas ir jo tekstai. Tai buvo dideli atradimai.Ir, žinoma, Simas Miliūnas – nepaprastai charizmatiška ir labai gili asmenybė.Močiutė ir tėvai įskiepijo man pozityvumą. Tai be galo svarbu, nes kurti galiu tik būdamas pozityvus, mylėdamas tai, ką darau, ir girdėdamas kitą.Paminėjote S. Miliūną. Jūsų abiejų darbai dabar skirtinguose Nemuno krantuose bando įsitaisyti vienas priešais kitą. Ar bus dialogas?Tiesą sakant, vis pagaunu save galvojant: o ką Miliūnas pasakytų apie tai? Jis man iki šiol išlieka labai stiprus autoritetas. Pamenu, kai laimėjome M. K. Čiurlionio koncertų salės konkursą, jis – žmogus, kuris labai taupo žodžius, kai reikia girti – trumpai pasakė: „Na, pasižiūrėjau, ir panašu, kad nepadarei klaidų.“Prabilome apie Nemuną, tad norisi paklausti – koks jūsų santykis su Kaunu?Šis miestas man – vaikystės sentimentai. Esu iš Vakarų Lietuvos, iš Žemaitijos, ten augau, o Kaunas tuo metu man buvo gerokai arčiau nei Vilnius. Dar matau tą senąjį Kauną, stebiu, kaip jis keičiasi – smarkiai ir į gerą pusę. Šis laikotarpis įsirašys į miesto istoriją, kaip kadaise įsirašė tarpukaris. Vizualiai jau matosi pokyčiai, kurie ilgus metus brendo. Taip vaikystės sentimentai sujungia su dabartimi.Jei klausi, ar laikinojoje sostinėje projektuoju kitaip nei Vilniuje – tai ne. Mano vertybės ir principai nesiskiria. Pastatuose, prie kurių dabar dirbame Kaune, svarbesnis ne miestas, o tai, kad jie yra beveik ant vandens. Taip, daug kalbėjome, kad miestas turi atsigręžti į upes, štai čia yra proga viena koja žengti ant kranto, kita – į vandenį. M. K. Čiurlionio koncertų salė yra ryžtingas architektūros išnirimas iš upės, ir, man regis, būtent tai laimėjo konkurse.Tik vėliau supratau, kad pagrindinė vizualizacija kažkiek apgaulinga – daugumą dienų Nemunas yra seklesnis. Reikia įsivaizduoti šį pastatą tarp varlių, pelkių, švendrų, dumble. Upė – ne tik vandens veidrodis, bet ir visa fauna bei flora, su kuria reikia išmokti gyventi – su jos nuotaika, kvapais. O kodėl ne? Man tai netgi žavu.Vienbučiai gyvenamieji namai, Pasakų g., Vilniuje, 2018. Architektai – R. Palekas, B. Puzonas, A. Palekienė, D. Uogintė, V. Lingė. Norbert Tukaj nuotr.Jūsų ryšys su kiekvienu miestu vis kitoks. Leistumėte sau viename tai, ko neprojektuotumėte kitame?Nuoširdžiai sakant, Vilniaus labiau bijau nei Kauno. Ir nežinau kodėl. Nesu vilnietis. Mano vaikai – vilniečiai, žmona – irgi, todėl esu glaudžiai susijęs su sostine, bet gilaus vilnietiškumo nejaučiu.Vilnius – nepaprastas, ypatingas miestas. Tokių reta. Vis dar mokausi jį pažinti ir suprasti. Jis atrodo begalinis – turi tiek daug sluoksnių ir gylio, kad kuo daugiau jį skaitai, tuo daugiau klausimų kyla. Vilnius įdomus, bet kartu ir šiek tiek gąsdinantis, įpareigojantis, kaustantis.Ar užsakovai turi įtakos projekto sėkmei?Mūsų sritis reikalauja daug resursų, todėl užsakovas neišvengiamas – jis pasako, ko jam reikia. Tačiau nemanau, kad užsakovo asmenybė daug lemia.Norėčiau, kad kiekviena sutartis prasidėtų tokia preambule: „1. Sutarties rezultatas bus naudingas visiems. 2. Architektūra yra menas. 3. Užsakovas ir Architektas yra lygūs, vienodai svarbūs, ir kiekvienas atsakingas pagal savo kompetenciją.“ Tikiuosi, kad kreipdamiesi į mus žmonės pasitiki mūsų profesionalumu. Jei nutinka kitaip, užsakovo nepasitikėjimas tik apsunkina procesą, tačiau galutiniam rezultatui jis neturi didelės įtakos. Apribojimai, reglamentai ir kitos aplinkybės dažnai yra didesnis iššūkis.Jeigu turi gerą idėją ir tau duotos tik dvi natos, tu ir su tiek gali sukurti įsimintiną kūrinį. Gebėjimas tinkamai susitvarkyti su užsakovo charakteriu ir apribojimais – profesionalumo ženklas. Ne visada tai pavyksta.Galbūt buvo užsakovų, kurie išmokė kažko naujo ir paskatino permąstyti savo sumanymus?Taip, bet dažniau tai būna detalėse. Neįsivaizduoju, kad viską žinau. Tačiau man svarbesnės kolegų replikos – tų, kuriais pasitikiu, kurie sako tiesą ir nesislepia už mandagaus korektiškumo.Jūs esate diplomatiškai bendraujantis žmogus, bet ir maksimalistas. Tikriausiai sunku išvengti konfliktų?Žinau, kad su manimi nelengva. Gal todėl kai kurie nepasirenka mūsų projektų arba negrįžta antrąsyk. Mano charakteris nedera su komercija.Komercinė architektūra dažnai orientuota į greitą rezultatą ir maksimalius pardavimus. Net jei tai visuomeninis objektas, turiu viską žinoti iš anksto. Jeigu viešuosiuose pirkimuose pasirinko mūsų projektą, bet vieną dieną imu suprasti, kad galima padaryti geriau, visi išsigąsta. Jie nori, kad viskas būtų užfiksuota „ant popieriaus“ nuo pat pradžių. Tokiose situacijose esu nepatogus, nes siekiu maksimumo. Vis dar mokausi, kaip tai valdyti.Išvengti konfliktų padeda supratimas, kad maksimalizmas nereiškia tobulybės. Jos niekada nepasieksiu. Ji kažkur aukštai, sieki jos, bet žinai, kad nepavyks. Ir dar suvokimas, kad lemiu tik dalį galutinio rezultato. Vis tiek esu tik didelio proceso dalis. Tada užtenka pasakyti sau: „Padariau, ką galėjau“ – ir nurimstu. Nebent žinau, kad šį kartą kažko trūko – skubėjau arba neįsijaučiau. Tada nuolat grįžtu mintimis.Lankydamasis jau baigtuose pastatuose matau, ką būtų galima padaryti kitaip. Nemoku nuo to atsiriboti. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai padarėme daugybę fasadų variantų – tiesiog per daug. Per daug galvojome, ir neliko intuicijos. Dabar suprantu, kad reikėjo eiti kitu keliu. Galbūt Norbertas Tukaj nufotografuos tą realizaciją, o mes parodoje parodysime koliažą su fasadais, kokių dabar norėtume. Tai būtų įdomus eksperimentas.Kuris tai projektas?Neatskleisiu. Esmė – ne konkretus projektas, o savijauta, kad ne viską padariau ir galėjo būti geriau. Vieni tiesiog išsiunčia elektroninį laišką ir daugiau jo nebežiūri, o kiti grįžta prie to paties teksto ir jį skaito kelis kartus, net ir paspaudę „siųsti“. Turbūt esu tas antrasis žmogus.Užsakovai, negrįžtantys po pirmo projekto, – tai maksimalizmo kaina?Galbūt.Architektas Carlo Ratti sakė: „Optimizmas – tai pareiga.“ O ar maksimalizmas yra pareiga kūrėjui?Vienareikšmiškai – taip. Kūrėjas visuomet siunčia žinutę kitam žmogui. Kad ji veiktų, reikia ne tik netikėtos idėjos, bet ir nepriekaištingo išpildymo. Puikus pavyzdys – Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“. Ir knyga, ir filmas yra puikūs.Daugiabučiai gyvenamieji namai, J. Basanavičiaus g. 9A, Vilniuje, 2015. Architektai – R. Palekas, A. Palekienė, B. Puzonas, D. Uogintė, S. Šlepikaitė. Norbert Tukaj nuotr.Gal tai gero kūrinio receptas, kurį būtų galima pritaikyti ir architektūrai?Bet dar yra svarbu, kad ta netikėta idėja nebūtų tik savyje ir dėl savęs, kad turėtų ryšį su laiku, vieta ir žmonėmis. „Pietinia kronikų“ atveju tinkamu metu įvyko cheminė reakcija – praėjo nei per daug, nei per mažai laiko. Jau gimė skaitytojų ir žiūrovų karta, kuriems tai yra egzotika, bet dar tebegyvena mano karta, atpažįstanti tuos dalykus ir jais besidžiaugianti. Svarbus požiūris į kalbą, šiaulietišką kalbėseną, kuria parašyta knyga. Šie dėmenys nėra nauji, bet jų tarpusavio ryšys puikus.Visa, ką ir kaip mes dabar darome, man regis, pasirenkame. Pavyzdžiui, dvišlaičio namuko fenomenas. Tą darė tūkstančiai žmonių iki manęs ir dar bus tūkstančiai po manęs, bet aš sąmoningai renkuosi būtent tokį archetipą. Tuomet tampa įdomi mano interpretacija, kaip ją priima aplinkiniai. Lyg muzikoje. Kiek kartų buvo atliekamas tas pats Bacho kūrinys? Dirigentai tampa žvaigždėmis dėl santykio tarp jų, atlikėjo ir kūrinio. Turi prieš akis tą pačią partitūrą, bet pasirodo, kad gali ją išpildyti ir vienaip, ir kitaip. Tas pat yra architektūroje.Kokios ateities linkite sau, architektūrai ir visuomenei?Visuomenei linkiu kritiško mąstymo – kuo mažiau pasiduoti informaciniam triukšmui ir reklamoms. Pasauliui – supratimo, kad „nesuskaičiuojama“ yra svarbiau už skaičius. O architektūrai ir architektams linkiu įsiklausymo. Dalis talentingų žmonių šiandien gyvena savo asmeniniuose burbuluose ir girdi tik savo aidą.Architektūra – tai buvimas tarp kitų. Mieste esame dalis kažko, kas buvo prieš mus ir bus po mūsų. Galime statyti sieną, kuri erdvę uždarys šimtui metų, arba kurti jungtį ir pratęsti erdvę. Tam reikia miesto klausos ir erdvinių idėjų. To ir linkiu. Įsiklausyti.Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 6).Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau tekstų skaitykite čia.