Parodos kalno papėdėje, K. Donelaičio gatvėje, 1950 metais duris atvėrė Kauno biblioteka, o 1987-aisiais ji „užkopė“ į Parodos kalną ir šiandien vadinasi Ąžuolyno biblioteka. Apie abu bibliotekos pastatus daug įdomybių atskleidžia naujas leidinys „Ąžuolyno biblioteka (1950–2025 m.): pasakojimai apie bibliotekos istoriją“.Spalio pradžioje leidinį visuomenei pristatė knygos rengėjai dr. Mindaugas Balkus ir dr. Aistė Dičkalnytė, literatūrinis redaktorius Algirdas Šapoka bei Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus istorikas dr. Gediminas Kasparavičius. Ąžuolyno bibliotekoje vykusią diskusiją moderavo dr. Ieva Dryžaitė.Leidinio pristatymas / Ąžuolyno bibliotekos nuotr.Apžvelgė 75 veiklos metusKnygos sudarytojas Mindaugas Balkus Ąžuolyno bibliotekos Kaunistikos skyriuje dirba jau 14 metų ir puikiai išmano ne tik Kauno, bet ir bibliotekos istoriją. Jis atskleidė, kad apie naują leidinį buvo susimąstyta 2020-aisiais, įstaigai minint 70-metį.„Pirmą knygą apie bibliotekos istoriją parašė buvęs direktorius Alvydas Samėnas, kitą leidinį parengiau aš, tačiau jie gan specifiniai, su daugybe terminų, datų, profesinių subtilybių. Šįkart nutarėme parengti populiariai parašytą, plačiajai auditorijai skirtą knygą“, – kalbėjo M. Balkus.Jis pažymėjo, kad architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio 1939 m. suprojektuotame pastate 1950-ųjų spalio 1 d. atidarant biblioteką ne visų kauniečių namuose buvo elektra, o šiais laikais be elektros ši įstaiga funkcionuoti negalėtų, neišeitų net knygos užsisakyti.„Tapome vis labiau priklausomi nuo technologijų. Prieš kelerius metus įsijungė dirbtinis intelektas, bet kuo daugiau darbų deleguojame dirbtiniam intelektui – tuo metu patys kažko nepadarome. Bėgant metams mes, mūsų palikuonys gali prarasti įgūdžius“, – nerimavo M. Balkus ir prisiminė, kad prieš trejus metus prognozavo, jog per artimiausią dešimtmetį bibliotekoje atsiras pirmas robotas humanoidas. „Dar liko septyneri metai. Pagyvensim – pamatysim“, – šypsodamasis svarstė jis.Įėjimas į K. Donelaičio g. 8 rūmų I a. fojė, 1938 m. / A. Prapuolenio nuotr.1950-ųjų Kaunas – nesaugusIstorikas G. Kasparavičius apžvelgė padėtį 1950-ųjų Kaune: buvo stalinistinio teroro įkarštis, aplink jautėsi didelis nerimas, ypač inteligentijos sluoksnyje, nes vykdytos kratos, areštai, trėmimai.Nors to meto Kaunas turėjo tiek žmonių, tie infrastruktūros paveldą iš tarpukario, bet sovietinio blogio imperijos rankos vis tiek smaugė, žmonės jautėsi nesaugūs ne tik dėl politinių reikalų, bet ir dėl paprasčiausių kasdienių prekių, taip pat maisto stygiaus. Išvešėjo su sovietine sistema susiję dalykai – nusikalstamumas ir dviveidiškumas.„Sovietinių saugumo struktūrų dokumentuose Kaunas buvo išskiriamas, kaip pavojingas miestas, čia vykdyta daugybė nusikaltimų, kuriuos dažnai darė sovietų kariai. Jie tamsiuoju paros metu apiplėšinėdavo iš fabrikų grįžtančius žmones, ypač moteris. Šalia nusikaltimus vykdė ir įvairios kitos grupuotės, aplink Kauną formavosi nepilnamečių nusikaltėlių santalka. Buvo pasėtas mitas, kad Kaune siautėja Juodųjų kačių grupuotė. Kalbinti žmonės mena, kaip po naktinių kino seansų išėjus į Laisvės alėją iškart prisistatydavo raitoji milicija, ji sergėdavo nuo vagių, įsimaišiusių į minią. (…) Tuo pat metu vyko aktyvi rezistencija, iš Vakarų pasiekdavo žinios, kad ateis pagalba, reikia išlaikyti kovinę dvasią. Ją itin sustiprino 1949 m. Kauno sporto halėje vykusi A. Šociko kova su sovietų „tanku“, daugkartiniu SSRS čempionu N. Koroliovu. Po kovų vyko didžiulės demonstracijos, informacija pasiekė A. Sniečkų. Rezistencijos forma yra laikomos ir „Žalgirio“ kovos su „CSKA, fanai buvo nusiteikę prieš Maskvos sporto klubą“, – pasakojo istorikas G. Kasparavičius.G. Kuprevičiaus kūrybos vakaras „Paros ženklai“, 1986 m. lapkričio 25 d. / Leidinio nuotr.Garsieji G. Kuprevičiaus muzikos vakaraiLeidinyje „Ąžuolyno biblioteka (1950–2025 m.): pasakojimai apie bibliotekos istoriją“ pristatomi pagarsėję muzikiniai antradieniai ir trečiadieniai su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi, vykę 1973-1988 m. Juose skambėdavo vakarietiška muzika bei atviri kompozitoriaus pasakojimai, buvo skatinama laisva mintis ir kūryba. Tai buvo itin drąsu, nes cenzūros pritvinkusiu sovietmečiu legaliai klausytis vakarietiškos muzikos ir gauti prieigą prie Vakarų kultūros buvo didelis iššūkis.Įdomu, kad 1974 m. renginyje „Amerikos lietuvių muzika“ dainininkas Juozas Malikonis ir aktorė Rūta Staliliūnaitė pristatė kelionių po JAV įspūdžius. Muzikiniuose vakaruose lankydavosi muzikantai iš Magdeburgo (VDR), kitų šalių, salė dažnai būdavo sausakimša, o patekti čia galėjai tik su pakvietimais.„Vladas Garastas atvesdavo visą „Žalgirio“ komandą. Įtipendavo tyliai, susėsdavo pirmoje eilėje. Publika šaukdavo: „Gulkit, nieko nematyti!“. Bet jie teisingai darė – žaidėjai gavo kultūros dozę, ir rezultatai aikštelėje buvo puikūs“, – minėtame leidinyje cituojamas legendinių vakarų vedėjas G. Kuprevičius.Senieji bibliotekos rūmai K. Donelaičio g. / R. Tenio nuotr.Dalį knygų – „įkalino“1958 m. Kauno viešojoje bibliotekoje buvo įsteigtas specialaus saugojimo fondas (spec. fondas), į kurį patekdavo valdžiai įtarimą kėlusios knygos, taip pat sovietinei ideologijai prieštaravę leidiniai. 1987 m. šiam fondui priklausė beveik 19 tūkst. egzempliorių, iš jų 80 proc. buvo lietuviški XX a. pirmos pusės leidiniai. Šiam fondui priklausė Aušros Sluckaitės-Jurašienės, Tomo Venclovos, Sauliaus Tomo Kondroto ir kitų autorių knygos.Spec. fondas veikė K. Donelaičio g. 8 pastato pusrūsyje, o norint čia patekti reikėjo darbovietės rašto ir vadovų leidimo.Šis fondas ėmė nykti 1988-aisiais, o leidiniai vėliau perduoti Retų ir vertingų dokumentų sektoriui.„Menu, slaptas fondas buvo pusrūsyje, už didelių užrakintų grotų. Mes, bibliotekos darbuotojai, neturėjome teisės įeiti į tą fondą“, – sakė ilgametė bibliotekos darbuotoja Dainuolė Kazlauskienė.Senųjų bibliotekos rūmų salė / R. Tenio nuotr.Bibliotekoje pašarvojo S. Čiurlionienę1958-2002 m. šioje bibliotekoje dirbusi Dainuolė Kazlauskienė mena, kad nepamirštamą įpsūdį jai paliko žinomos asmenybės – dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės šarvojimas bibliotekoje, K. Donelaičio g. 8 rūmuose.„Man paliko didžiulį įspūdį, kad ją pašarvojo Didžiojoje skaitykloje. Ji buvo labai garbingas žmogus, pašarvota su tautiniais rūbais. Tai vienetinis atvejis bibliotekos istorijoje“, – sakė D. Kazlauskienė, dirbusi Muzikinio skyriaus vedėja, renginių organizatore.Dailininkas M. K. Čiurlionis bibliotekoje buvo pagerbtas 1975-aisiais, minint jo gimimo šimtmetį.„Intelektualas Viktoras Spitrys parašė gražų renginio scenarijų ir parengėme programą. Joje išraiškos šokio kolektyvas „Sonata“ šoko zodiako ženklus, vyko meniniai pasirodymai“, – mena buvusis ilgametė bibliotekos darbuotoja.Pasakų kambario interjeras, XX a. 7 deš. / Leidinio nuotr.Pasakų kambaryje – F. Ušinskaitės ir jos mokinių vitražaiViena iš knygos „Ąžuolyno biblioteka (1950–2025 m.): pasakojimai apie bibliotekos istoriją“ rengėjų Aistė Dičkalnytė prisiminė Pasakų (bei Kosmoso) kambarį, bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje veikusį sovietmečiu. Lentynose dėmesio laukė naujausios knygos apie raketų mokslą, Saulės sistemą, ateities civilizacijas kitose planetose.„XX a. 7 deš. sovietų sąjungoje buvo labai aktyviai propaguoti kosmoso pasiekimai, tai atsispindėjo ir šiame kambaryje. Įdomu, kad dulkių siurblys „Saturnas“ priminė planetą saturną“, – pažymėjo A. Dičkalnytė.Pasakų kambarį 1966 m. įrengė S. Žuko taikomosios dailės technikumo moksleiviai, kuriems vadovavo dailininkė Filomena Ušinskaitė. Kambario sieną puošė freska, vaizduojanti kosmoso begalybę, žinių erdvę, kambaryje stovėjo raketos modelis. Čia vykdavo pasakų popietės, jose buvo galima sutikti Senelį iš kosmoso, kurį vaidino bibliotekos kasininkas ir sąskaitininkas Petras Ambrozas. Jis mažiesiems sekė Aldonos Liobytės pasaką „Mėnuo saulužę vedė“. Senelį iš kosmoso vaidino ir kitas bibliotekos darbuotojas Chuanas Viktoras Spitrys, aktoriai, skaitovai.„Būdama pradinukė dievinau Pasakų kambarį. Ten buvo minkšti kilimai, krūvos pagalvėlių, raketos modelis, į kurį lindo visi vaikai, ir freska ant sienos. O kai atskirsdavo Senelis iš kosmoso, atrodė, kad jis tikras kosmonautas – su žvaigždėmis nusagstytu kostiumu, pirštinėmis, šalmu ir antena ant galvos“, – mena buvusi bibliotekos darbuotoja Rimantė Tamoliūnienė.Pasakų popietės buvo tokios populiarios, kad vaikai net stovėdavo eilėse. Visgi, ilgainiui televizorius pasiglemžė vaikų dėmesį ir Pasakų kambarys prarado mažųjų susidomėjimą.Senieji biblkiotekos rūmai K. Donelaičio g., 2018 m. / R. Tenio nuotr.Laukia senųjų rūmų atnaujinimoLeidinio literatūrinis redaktorius Algirdas Šapoka diskusijoje pabrėžė, kad 2024 m. po atnaujinimo duris atvėrusi Ąžuolyno biblioteka (Radastų g. 2) atrodo įspūdingai, čia nuolat traukia renginiai, ypač kino vakarai, tačiau dėmesio itin reikalauja ir pirmieji bibliotekos rūmai (K. Donelaičio g. 8).„Pastatas apačioje vis dar nerekonstruotas, nors knygoje rašoma apie problemas, kurios vyko dar prieš 40 metų, jos tebeliko. Metas pradėti renovuoti K. Donelaičio rūmus“, – skatino A. Šapoka.Senuosiuose rūmuose nuolat vyksta ekskursijos, primenančios įdomią, tarpukario laikus menančią pastato istoriją. Jose gali apsilankyti kiekvienas.