Kalba, pasakyta „Žygyje už gyvybę“, 2025 m. spalio 4 d.„Žygio už gyvybę“ tikslas – sutaikyti mūsų bendrapiliečius, mus visus su gyvybe [1] ir užsistoti tuos, kurie mūsų visuomenėje neturi balso, visiškai jokio balso.Kodėl mus reikia taikyti su gyvybe? Negi esame su ja susipykę? Atidžiau pažiūrėjus pasirodo, kad tikrai taip.Ar yra Lietuvoje šeima, kuri tiesiogiai ar ne nėra susidūrusi su eutanazijos reiškiniu – užmaskuotos, o kartais atvirai atliekamos? Senelius ir nepagydomus ligonius vis labiau linkstama laikyti pernelyg varginančia našta ir šeimai, ir valstybei. Visi žino, kad pirmaujame Europoje pagal savižudybių skaičių, ir kasmet pas mus nusižudo apie 700 žmonių, bet juk daugiausia savižudžių – vyresnio amžiaus žmonės, nuo 70 metų! [2] Jie nebenori gyventi…Pažvelkime kitur. Kasmet Lietuvoje padaroma daugiau nei 2 000 abortų. Prenatalinė diagnostika neretai tampa tiesiog patikrinimu, ar nereikia daryti aborto. Sparčiai juda reprodukcines teises įtvirtinančių įstatymų priėmimas. Bet turint galvoje didelį nesėkmių procentą naudojant dirbtinės reprodukcijos technikas, žmogaus gyvybė paverčiama tiesiog „biologine mase“, kuria labai paprasta atsikratyti [3].Šiaip tai yra sunkūs, labai sunkūs dalykai, tačiau ar Jums neatrodo, kad šiandien dauguma mūsų gana miglotai suvokia, kad tai – nusikaltimai prieš gyvybę. Tampa įprasta visa tai aiškinti kaip teisėtą laisvą individo pasirinkimą. Bet juk tai – mirties kultūros ženklai. Daugybė silpnų ir beginklių žmonių dėl ligos, negalios ar paprasčiausiai dėl savo buvimo ėmė kelti pavojų stipresniųjų gerovei. Jie neturi jokių savigynos būdų, bet imami laikyti priešais, kliuviniais ir todėl nusprendžiama juos pašalinti arba jie susipranta pasitraukti patys [4].Atrodo, kad mes esam nujautrinti, užmigdyti ir nematome, kad tai nusikaltimai. Pasikėsinimas į žmogaus gyvybę pamažu įgyja „teisių“ pavidalą, ir valstybė legaliai jį pripažįsta paversdama sveikatos sistemos darbuotojų teikiama paslauga[5]. O juk tai – galingųjų karas prieš silpnuosius[6].Bet mums tai nėra akivaizdu. Mūsų sąmonė šiuo klausimu tarsi aptemus.Kodėl taip nutiko? Man rodos, svarbiausios priežastys yra trys.Pirmiausia, žmogus nusprendė laikyti save tiesiog gyva būtybe tarp kitų gyvų būtybių, geriausiu atveju – aukštesnės organizacinės struktūros, ir apribojo save tik fizinės prigimties horizontu [7]. Tada jo gyvybė tapo daiktu, kuriuo galima manipuliuoti [8]. Žmogus ėmė manyti, kad gali valdyti gyvybę ir mirtį ir apie tai nuspręsti pats!Antroji priežastis, kodėl mūsų nejaudina šie nusikaltimai, yra gana akivaizdi – tai įsigalėjęs individualizmas. Žmonės buvoja šalia vienas kito, bet nemato jokio reikalo ir prasmės jaudintis dėl kito žmogaus kančios ar gyvybės. Tai – ne mano reikalas. Aš nesu to žmogaus sargas.Galiausiai, trečia, savo gyvenimą žmogus ėmė vertinti pagal tai, ar ir kiek jis yra malonus ir teikia kokių nors gėrybių. Tokiu atveju nebetenka jokios prasmės žmogaus kančia. Dar daugiau, ji laikoma blogiu pačiu savaime, kurio reikia visada bet kokiais būdais vengti. Ir nors šiaip kančia gali būti žmogaus asmenybės augimo veiksnys ir atnešti daug gėrio [9], šiandien manoma, kad gyvenimas su kančia visiškai neįmanomas ir nevertas gyventi, o mirties pasirinkimas yra teisėtas išsilaisvinimas iš jos [10].Vis dėlto tai, kas atrodo logiška, iš arčiau pasirodo nežmoniška [11]. Dėl tokios logikos seniems žmonėms ir ligoniams, sergantiems nepagydoma liga, skiriamos neadekvačios nuskausminančių ir raminamųjų vaistų dozės, tokiu būdu neva „švelniai“ pagreitinant mirtį. Dėl šios logikos taip pat gana sklandžiai organizuojamas nekaltų negimusių kūdikių gyvybės atėmimas. Taip pat dėl jos žmonių gemalai, arba embrionai, naudojami kaip „biologinė medžiaga“ – organų bei audinių persodinimui, vaistų gamybai ar eksperimentams. Beje, tenka stebėti tokį mirties kultūrai būdingą prieštaringumą: iškilminga retorika skelbiama kiekvieno žmogaus vertė ir orumas, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, tikybos, politinių įsitikinimų ar socialinės padėties, didžiuojantis nurodomas žmogaus teisių įtvirtinimas ir gynimas kaip pagrindinis tikslas, bet praktiškai atsisakoma priimti silpnuosius ir kėsinamasi į jų gyvybę. [12]Ar mes norime gyventi valstybėje, kurioje tai vyksta? Kur vienų žmonių teisės ginamos, o kitų ne? Juk tokia valstybė nėra bendri namai. Ji yra tironiška, nes atsikrato silpniausių ir labiausiai beginklių savo narių [13]. O juk žmogaus nužudymas esmingai keičia visuomenę, kurioje jis vyksta. Net jei paslėptas nuo žmonių akių. Ir mes kalbame ne apie pavienius atvejus, o apie sistemą. Tokia visuomenė būtinai virsta tuštumos, vienišumo ir nerimo vieta [14].Nes žmogaus gyvybė labai skiriasi nuo kitų sutvėrimų gyvybės. Žmogus pažįsta tiesą, jis skiria gėrį nuo blogio ir turi laisvės galią. O tai, kad jis nuolat išgyvena nepasitenkinimą savo žemiškuoju gyvenimu, taip pat yra ženklas to, kad jam būdinga dieviška prigimtis [15]. Todėl gyvybė, kurią turi žmogus, yra daugiau negu paprastas gyvūno buvimas laike [16], ir mes neturime teisės savo nuožiūra šia gyvybe disponuoti.Tačiau šiandien mus ištiko „mirties kultūra“, kurią palaiko galingos ekonominės ir politinės jėgos [17]. Susidūrėme su suokalbiu prieš gyvybę. Parlamentiniu balsavimu įstatymų leidėjai arba gydytojai sprendžia, kas turi gyventi, o kas ne. Silpnųjų gyvybė atsidūrė stipriųjų rankose [18]. O visuomenės informavimo priemonės nusikaltimus prieš gyvybę vaizduoja kaip pažangos ženklą ir laisvės pergalę.Bet juk tai didžiulė neteisybė. Ir mums reikia nubusti iš gilaus miego, kad pasipriešintume jai. Juk mes nesame blogi žmonės, mes tik užmigę. Kaip mums save pažadinti? Kaip išbristi iš nejautrumo, abejingumo ir atsiribojimo nuo svetimo skausmo?Pamenate seną animacinį filmą „Liūtas karalius“? Ten yra puiki vieta. Liūtukas Simba smagiai leidžia laiką džiunglėse su dviem draugais Timonu ir Pumba misdamas slidžiomis, sočiomis kirmelėmis. Viena gražiausių filmo scenų: žynės beždžionės pastūmėtas Simba žvelgia į savo atvaizdą vandeny, kad suprastų, kas jis iš tiesų jis yra. Ir pamato savo tėvą – karalių Mufasą. Tėvas sako Simbai: tu pamiršai, kas esi. Mufasa vis kartoja: „Prisimink, kas esi. Tu esi karalius. Prisimink, kas esi. Prisimink, prisimink…“ Ir Simba pabunda savo tikrajai prigimčiai.Mes, žmonės, esame paženklinti karališkumo. Būti karaliumi – tai išmintingai valdyti save ir tai, kas tau patikėta. Grigalius Nysietis gražiai rašo: žmogaus siela yra karališkos prigimties, „juk ji neturi šeimininko ir yra savarankiška, ji valdo save pati. Kam kitam tai būdinga, jei ne karaliui?“ Bet „vietoj purpurinės mantijos žmogaus prigimtis velkasi dorybę, karališkiausią iš visų drabužių, […] o vietoj karališkos diademos ji puošiasi teisumo karūna“ [19].Prisiminkim… Juk mūsų sąžinės gelmės šaukiasi kito kelio negu mirties kultūra. Mūsų gelmės kalba, kad nesame pašaukti gyventi vien sau, kad su kitais žmonėmis mus sieja dvasinės giminystės ryšiai[20], ir reikia stengtis laikytis kartu, kad svarbu nešioti vieniems kitų naštas (Gal 6, 2), kad mes esame pašaukti kurti meilės ir gyvybės civilizaciją [21].Mūsų vidinė karališka prigimtis regi, kad žmogui kenčiant ir grumiantis su neviltim jam reikia draugystės, užuojautos ir paramos. Jo kančia yra į mane nukreiptas „padėk!“. Mūsų vidinė prigimtis regi, kad paminant silpnos ir beginklės žmogiškos būtybės teisę į gyvybę, jos baimė yra į mane nukreiptas „apgink!“Mums būdingas vidinis žmogiškumas šaukiasi gyvybės kultūros, kurioje yra solidarumas, tikra užuojauta ir jautrumas žmogiškai būtybei, gerbiant jos gyvybę. Lemiamas vaidmuo čia tenka šeimai [22], kuri yra gyvybės šventovė. Bet gyvybės kultūra skleidžiasi visur, kur sutinkamas pagalbos reikalingas žmogus ir kur randasi kartais nematomas nesavanaudiškas rūpestis juo.Kita vertus, kai liga iš žmogaus, regis, atima viską – namus, šeimą, sveikatą, kai jo paties beveik nėra, daugeliui gyvenančių pilnavertį gyvenimą jis gali būti tikras mokytojas: kokia laime švyti jo akys, kai jis džiaugiasi bent kiek sėkmingesne diena! Tyra laime. Kuo mažesnis žmogus, tuo mažiau jam reikia, kad jaustųsi laimingas. Ir jo laimė didžiulė ir tikra.Taigi, esame mirties ir gyvybės kultūrų susidūrimo liudytojai, esame pačiame to susidūrimo sūkuryje. Prisiminkim, kas mes esame, prisiminkim… kad pasirinktume gyvenimą.Šaltinis: krikscioniuprofsajunga.lt_____________________[1] Plg., Jonas Paulius II. Enciklika „Evangelium Vitae“(toliau – EV), 99.[2] https://www.hi.lt/savizudybiu-prevencijos-skyrius-statistika; chrome-extension://efaidnbmnnnibpcajpcglclefindmkaj/https://www.hi.lt/uploads/Institutas/statistika/Savizudybiu_statistika_Lietuvoje.pdf[3] Plg., EV, 14.[4] Plg., EV, 11, 12.[5] Plg., EV, 11.[6] EV, 12.[7] Plg., EV, 34.[8] Plg., EV, 22.[9] Plg., EV, 67.[10] Plg., EV, 64.[11] Ten pat.[12] Plg., EV, 19.[13] Plg., EV, 20.[14] Plg., EV, 9.[15] Plg., EV, 34, 35.[16] Plg., EV, 34.[17] Plg., EV, 12.[18] EV, 66.[19] De hominis opificio, 4[20] Plg., EV, 8.[21] Plg., EV, 100.[22] Plg., EV, 92.